Klausytojų širdis virpino poezijos ir muzikos garsai

„Poezija – tai sielos kalba. Vieni ją mėgsta, kiti – ne. Ir kaip įtikinti tą nemėgstantįjį, kad poezija – tai sielos kalba, kuri dažnai pasako tiek daug! Ne tik apie žmogaus, bet ir apie visos tautos būseną. Kartais poeto lūpomis, regis, kalba visas pasaulis, kartais, atrodo, šaukia pati žemė“.

⁄ J. Mačiukevičius /

Kai Trakai buvo paskelbti 2020 metų kultūros sostine, gimė mintis surengti poezijos ir muzikos popietę. Kadangi labai gražiai bendradarbiaujame su Senųjų Trakų biblioteka, tad neliko abejonių, jog renginį organizuosime būtent čia. Antroje sausio pusėje, kai darbas darbo taip nebegynė, nutarėme susiburti ir prasmingai praleisti laiką. Taigi ilgai brandinta popietė sausio 28 dieną išvydo dienos šviesą. Iki paskutinės minutės glūdinome muzikinius kūrinius, rinkomės jų repertuarą. Norėjome, kad skambėtų įvairūs muzikos instrumentai. Koncertinėje programoje turėjome akordeoną, smuiką, dūdeles.

Popietėje dalyvavo kraštietis menininkas Vytautas Žemaitis. Svečią pristatė Trakų viešosios bibliotekos Senųjų Trakų filialo vyr. bibliotekininkė Agnieška Uscilienė. Vytautas Žemaitis - plataus spektro žmogus: žurnalistas, fotografas, fotokorespondentas, Trakų krašto literatų brolijos „Aukuras“ narys. Fotoaparato blykste menininkas yra užfiksavęs daugybę portretų, švenčių ir renginių akimirkų, peizažų, sukūręs įdomių kompozicijų, meninių nuotraukų, surengęs ne vieną fotoparodą. Ne vienam ir ne kartą teko matyti Senųjų Trakų bibliotekoje jo eksponuojamų nuotraukų parodas.  Fotografija - ne tik Vytauto Žemaičio hobis, bet ir gyvenimo prasmė. Visais metų laikais jis pėsčiomis keliauja po Trakų apylinkes ir fiksuoja viską, ką mato aplinkui. Jo nuotraukose gražiausi vaizdai virsta meno kūriniais. Į popietę buvo atvykusios ir V. Žemaičio talento gerbėjos, Senųjų Trakų bendruomenės atstovės, taip pat bičiulis Romualdas Tinfavičius, kuris pristatė savo jau anapilin iškeliavusios žmonos poetės Julijos Tinfavičienės knygą „Saulė nusileido už Trakų pilies“. Iš šios knygos svečias paskaitė eilėraščių.

Pasakojimas apie Vytautą Žemaitį buvo pradėtas nuo gražiausio žmogaus amžiaus tarpsnio - vaikystės. Susitikimo pradžioje svečias padeklamavo su šiuo tarpsniu susijusį eilėraštį „Vaikystės gandrai”. Agnieška Uscilienė papasakojo apie Vytauto Žemaičio pasirinkimą mokytis neakivaizdiniu būdu Panevėžio hidromelioracijos technikume, humanitarinių mokslų krimtimą Kaune. Įdomu buvo klausytis, kaip svečiui sekėsi gyvenime derinti du pomėgius, kokie buvo pirmieji kūriniai, ar nebuvo noro gyventi tik kuriant. Iš Vytauto Žemaičio lūpų liejosi šilti, ramūs ir viltį suteikiantys žodžiai, primindami, kad žmogui tiek nedaug reikia – būti mylimam, suprastam, sulaukti paguodos ir ramybės. Skambėjo eilės, vienos už kitas skambesnės, sukeldamos begales pačių įvairiausių emocijų. Tai išgyventi, išmylėti, nuoširdžiai perteikti eilėraščiai, kurių klausantis ne vieną iš klausytojų aplankė patys geriausi jausmai. Poezijos skaitinius labai gražiai papildė mūsų mokyklos 6 klasės mokinės Anos Baranovskos širdis virpinantis „Polonezas”, atliekamas smuiku, 5 ir 6 kl. mokinių dūdelėmis atliekamų kūrinių fragmentai, Senųjų Trakų Kęstučio pagrindinės mokyklos mokinio Evaldo Zaikausko akordeono melodijos. Poezijos žodžiai – žiedlapiai - kartu su smuiko ir kitų muzikos instrumentų garsais sukosi erdvėje ir biro į susirinkusiųjų širdis. Paskutinio popietės akordu tapo Vytauto Žemaičio padeklamuotas eilėraštis apie Senuosius Trakus.

Kas jau kas, o muzika, neabejotinai, yra nuolatinė poezijos palydovė. Kad poezija ir muzika bendradarbiauja įrodė ir mūsų, ir kaimyninės mokyklos mokiniai. Lyriškos popietės metu ore tvyrojo poetinė aura, vyraujančią atmosferą užliejo teigiamos emocijos ir harmonija. Ištartas poezijos žodis, nuskambėję muzikos kūriniai, leido pajusti žmogišką artumą, bendravimo džiaugsmą, tikrumą, kurio taip stinga šiandienos permainingame pasaulyje. Bibliotekininkė Agnieška Uscilienė pasveikino Vytautą Žemaitį gražaus jubiliejaus proga. Garsiai ir nuoširdžiai visi padainavome „Ilgiausių metų“. Didžiuojamės savo kraštą garsinančiu kūrėju – kaip neįsivaizduojamas poetas be plunksnos, dailininkas be teptuko, taip Trakų kraštas be fotomenininko ir literato Vytauto Žemaičio. 

Savo paskirtimi ir taip šviesioje kaimo bibliotekoje tądien tapo dar šviesiau nuo poetinio žodžio ir užburiančių muzikos garsų. Poezijos ir muzikos dermė sukūrė nepaprastai šiltą atmosferą. Gražu. Prasminga. Tikra. Taigi, ar gali būti kas geriau ir naudingiau, kaip gera kultūros dozė bręstančiai asmenybei? Iš tiesų giliai širdyje teko pripažinti, kad mes esame pasiilgę poetinio žodžio, romantiškos nuotaikos dvelksmo ir susitikimų. Šis renginys - tai savotiškas renginių ciklo atidarymas, skirtas „Trakai - 2020 metų kultūros sostinė” progai. „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas“, - tokiais Vydūno žodžiais noriu baigti šį straipsnį. Šiandien ilgam neužveriame bibliotekos durų. Tik sakome AČIŪ ir trumpam SUDIE...

O visus kviečiu puošti savo ir kitų gyvenimą, kasdienybę poezija, geros knygos skaitymu, o jei aplanko įkvėpimas, ­tai ir sava kūryba!

DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja