MOKYKLOS EKSKURSIJA

Spalio  14 diena 8.30, visi autobuse. Skaičiuojamės, mūsų pajėgos 33 mokiniai ir 4 mokytojai. Paskutinis trumpas instruktažas ir pajudėjome naujų įspūdžių link.

Pirma stotelė tai Panerių memorialas. Asfaltuota parkavimo aikštelė. Matome didelę žole apaugusią duobę su asfaltuotais pėsčiųjų takais, aplink pušynas. Matosi  menora bei kryžius.

Dešineje pusėje siauras geležinkėlis, kelių kilometrų spinduliu nėra ne vieno gyvenamojo namo.

1941-1943 metais čia buvo nužudyta 100 tūkstančių žmonių. 70 tūkst. žydų, 20 tūkst. lenkų, 10 tūkst. romų ir nespėjusių pabėgti Raudonosios Armijos karių. Labai liudna vieta. 1941 m. sovietai pradėjo čia statyti karinį aerodromą, nespėjo. Kiti okupantai panaudojo statybvietę saviems tikslams. Kas tai padarė? Naciai su lietuviuais kolaborantais iš Ypatingojo būrio vadovaujamo Juozo Bagdonio. Ypatingasis būris tai - sukarintos policijos pajėgos, kurių užduotis buvo kova  su Armija Krajova šiame regione. Tarp sušaudytų lenkų daugiausiai buvo jaunų vyrų  nuo 18 iki 23 metų bei inteligentijos. 1943 metų rugsėjo 23 dieną buvo likviduotas Vilniaus getas, tada ir buvo sunaikinta dauguma žydų. Pagerbėme žuvusiųjų atminimą ir iškeliavome toliau.

Mes jau Markučiuose, kalnuotoje, miškingoje vietovieje. Apačioje teka Vilnelė, ant kalvos dvaras su parku, klevais ir tvenkiniais. Matome mažytę cerkvę ir žymiausio rusų romantiko Aleksandro Puškino biustą, kuris mano jaunystės laikais stovėjo skvere prie dabartinio kunigaikščio Gedimino paminklo. Dvaras priklausė Grigorijui Puškinui, poeto sūnui. Jis praleido čia savo gyvenimo dalį. Dėja, norinčių apsilankyti muziejuje buvo daug, mums nepavyko. Tad nuvažiavome į MacDonaldą prie švediškos Ikėjos. Kai kuriems penktokams tai buvo įsimintiniausias ekskursijos objektas. Numalšinę alkį keliaujame toliau Minsko plentu link Rukainių. Už Nemėžio kairėje pusėje matome apgriuvusį Euzebijaus Tiškevičiaus dvarą su užkaltais langais, kur bent vieną kartą per metus su ataskaitomis lankėsi V. Syrokomlia. Bareikiškės, Vladislavo Syrokomlės dvarelis-muziejus. Aplink sodybos, ten kur kadaise augo javai, dabar išaugo nuosavi namai ir kotedžai, jaučiasi, kad žemės reforma juda į priekį. V. Syrokomlia (Liudvikas Kondratovičius) devynerius metus arendavo čia žemę, gyveno ir kūrė. Romantikas, A. Mickevičiaus amžininkas, plačiau žinomas Vilnijos krašte negu Lenkijoje. Vadino save „kaimo lyriku“, mat rašė liaudžiai ir apie liaudį. Buvo ne tik poetas, bet ir keliautojas, parašė nemažai knygų apie Lietuvos vietoves, kraštovaizdį, tarp jų „Kelionės iš Vilniaus į Trakus.“ Mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Šią informaciją pateikė gidas, persiregęs XIX a. šlėktos luomo drabužiais. Tai Juzefas Šostakovskis, Edukologijos universiteto lenkų kalbos ir literatūros skyriaus dėstytojas, poetas, V. Syrokomlės  tyrinėtojas. Apžiūrėjome dvarą, vidaus kiemą. Stalas iš malūno akmens, prie kurio poetas rašė ir sėdėjo su draugais, paminklas jam su lyros atvaizdu ir joi eilėraščio citata, nes caro valdžia draudė statyti paminklus  ne rusų tautybės žmonėms. Išgirdome įdomų pasakojimą apie šios sodybos gyventojus.

Pagaliau atvykome į Medininkus. Dabar ši gyvenvietė turi kaimo statusą, XIV-XV a. Turėjo Karališkų Medininkų pavadinimą. Čia noriai lankydavosi karalius Kazimieras jogailaitis bei jo sūnus , Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Pirmieji rašytiniai Medininkų pilies paminėjimai siekė kovų su kryžiuočiais laikus. Ketukampis platus kiemas aptvertas aukštu, storu, akmeniniu mūru ir vienas iš keturių įspūdingo aukščio bokštas, kuriame įsikurė keturių aukštų muziejus su apžvalgine aikštele. Visur apsilankeme. Viduramžių eksponatų kolekcija labai kukli. Verta dėmesio XVI-XVII a. sidabrinių papuošalų ir stalo įrankių kolekcija bei prezidento A. M. Brazausko medžioklinių peilių ir trofėjų ekspozicija. Pilies kieme buvo laikomi karo belaisviai. 1941 m. vokiečiai kalino sovietų karius, 1944 m. – sovietai AK karininkus.

Šalia pilies griuvėsių stovi Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia. Medinė bažnyčia buvo pastatyta 1788 m., kuri 1868 buvo nugriauta. 1931 m. baigta statyti dabartinė medinė bažnyčia. Važiuojame Šv. Kazimiero gatve, po kelių kilometrų esame aukščiausiose Lietuvos vietose – Juozapinėje ir Aukštuojoje. Eidami į pastarąjį, džiaugiamės saule, kuri lepino mus šią dieną. Aukštuojoje (283,8m) yra įrengtas apžvalginis bokštas, iš kurio matosi aplinkiniai kaimai, Vilnius ir net televizijos bokštas. Spaudė laikas, pavargę, bet, tikiu, kad patenkinti, grįžome į Senuosius Trakus.

                                                    Istorijos mokytojas Romuald Piotrovski