O kas gi esam mes, Tėvyne...

                     Šiemet Lietuva mini 93-iąsias valstybės atkūrimo metines. Ta proga Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje organizuotas rajoninis renginys kartu su Trakų kultūros rūmais. Minėjimo organizatorės lietuvių kalbos mokytojos Irena Stefanovič, Renata Zarembaitė, muzikos mokytoja Lilija Kieras norėjo pasidalyti su rajono mokytojais gerąja patirtimi.

                      Renginys pradėtas tylos minute lietuvių poetui Justinui Marcinkevičiui, kurio Lietuva neteko vasario 16 rytą, pagerbti. Vasario 16-ąją, laisvės dieną, ženklina liūdna simbolika: 1927-aisiais Anapilin iškeliavo kitas lietuvių tautos dvasinis vadas - Jonas Basanavičius.

                      „Tokią dieną kaip Vasario 16–oji ieškome savęs. Kas esame? Ar išrinktoji tauta, ar tik grupelė keista, niekur pasaulyje nesuprantama kalba kalbančių individų? Kas mus sieja? Kas mus verčia apmąstyti kelią, kuriuo einant tėviškė virsta tėvyne, o tėvynė - valstybe?“ – tokiais žodžiais 10 klasės mokinės pradėjo iškilmingą renginį. Po Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų pristatymo 7, 9 ir 10 kl. mokiniai parodė vaidinimą „Nepriklausomybės akto pasirašymas“. Šį istorinį dokumentą iki šiol gaubia paslaptis. 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Dvidešimt drąsių vyrų pasirašė po tai skelbiančiu dokumentu, tačiau neišliko nei jo originalas, nei dublikatas. Istorikai tebetiria įvairias Akto dingimo versijas, bet nė viena jų nėra visiškai patvirtinta. Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas K.Štralio name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26; pastatui Sąjūdžio laikais prigijo Signatarų namų pavadinimas), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto pirmininko Antano Smetonos kabinete. Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Išimtis buvo padaryta Jonui Basanavičiui, iš pagarbos leidžiant jam pasirašyti pirmajam. Mokiniai įtaigiai perteikė to istorinio įvykio atmosferą. Į žiūrovus prabilo Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Petras Klimas, Mykolas Biržiška. Mokyklos direktorius Romuald Gžybovski teigė po šio vaidinimo ėmęs įsivaizduoti, kaip viskas vyko tą, kaip rašoma atsiminimuose, „kaip reta bjaurų“ 1918 metų vasario 16 šeštadienį.

                      Kas geriau gali ugdyti patriotiškumą, jei ne didinga Lietuvos praeitis. Mokyklos trečiokai parodė vaidinimą „Gedimino sapnas“. Mažieji mokyklos aktoriai perkėlė žiūrovus į Lietuvos senovę,  prie sostinės – Vilniaus – kūrimosi ištakų.

                      Iškilmingą renginį papuošė mokyklos ansamblio „Vaivorykštė“ dainos bei mokytojų bei mamų kolektyvas, vadovaujamas muzikos mokytojos Lilijos Kieras. Vadovė specialiai šiai progai pasiskolino tautinius drabužius, kuriuos vilkėdamos mamos drauge su mokytojomis sušoko kelis liaudies šokius. Renginio viešnias – Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Renę Lučiūnienę ir Trakų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Vladislavą Skorupskienę – ypač sužavėjo tikros mokyklos bendruomenės įspūdis. Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos mokytojai ir tėvai žino, kad labiausiai vaikus moko ir ugdo geras suaugusiųjų pavyzdys.

                      Valstybės atkūrimo šventę užbaigė bendrai kurtas Lietuvos medis: mokyklos mokiniai - nuo vyriausiųjų iki mažiausiųjų - deklamavo eiles, liaudies posakius apie tėvynę, surašytus ant ąžuolo lapų. Visi drauge „užaugino“ Lietuvos ąžuolą, simbolizuojantį tautos stiprybę, tvirtai po savo plačiomis šakomis saugantį istorinę atmintį. Paskutiniame ąžuolo lape įrašyti tokie Justino Marcinkevičiaus žodžiai:

O kas gi esam mes, Tėvyne, jei ne tu,-

ar mes ne tavo amžių sekundės ir minutės,

ar mes ne upė, glamonėjama krantų,

kurios kiekvienas lašas – tavo mintys?

                       

 

100_0647.JPG

100_0681.JPG

PICT0340.JPG

PICT0388.JPG  

 Zdjecia 2 trymestr 464.jpg

 

Irena Stefanovič