Vasario 16-osios minėjimas

Šiais metais Lietuva mini 92-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Tokią dieną kaip Vasario 16–oji ieškome savęs. Kas esame? Ar išrinktoji tauta, ar tik grupelė keista, niekur pasaulyje nesuprantama kalba kalbančių individų? Kas mus sieja? Kas mus verčia apmąstyti kelią, kuriuo einant tėviškė virsta tėvyne, o tėvynė - valstybe?

      Kasmet ši svarbi data Senųjų Trakų pagrindinėje mokykloje paminima skirtingai, stengiantis sudominti kiekvieną klausytoją, o ypač jaunąją kartą. Šiandien dažnas mokinys gali išvardinti visus vasario 16-osios signatarus, gal net papasakoti jų biografijas, pacituoti deklaracijos tekstą. Tačiau ar daug jaunų žmonių šiandien sąžiningai galėtų pasakyti, jog vasario 16-oji yra ir jų šventė?..

      Vasario 16-osios proga esame pabuvoję Lietuvos Respublikos Seime, Prezidentūroje, organizavome literatūrinius montažus. Šiemet, vasario 17 d., lietuvių kalbos mokytoja Renata Zarembaitė pradinių klasių mokiniams parengė jų amžių atitinkantį minėjimą: rodė įdomias skaidres, supažindinančias su Vasario 16-ąja Lietuvos istorijoje, su valstybingumo simboliais. Mokiniai ne tik pasyviai klausėsi, bet ir patys dalyvavo istorinėje viktorinoje.

      9-10 klasių mokiniai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Irenos Stefanovič, parengė iškilmingą Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimą vyresniųjų klasių mokiniams, įpindami šiek tiek istorinių faktų bei savo pamąstymų šia tema. 9 kl. mokinės Samantos Fominovos nuomone, „nė vienas žmogus negali gyventi be Tėvynės. Žmogus be savo krašto – kaip išrautas medis – sudžiūsta ir išnyksta“.

      Lietuvos valstybės kelias prasidėjo nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo. Su jo vardu siejamas Lietuvos valstybės įkūrimas. Tad neatsitiktinai Lietuvos valstybės atkūrimo proga atiduota duoklė šiam kunigaikščiui. 9-10 kl. mokiniai pakvietė nusikelti į tolimus viduramžius ir suvaidino ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“. Pagrindinį vaidmenį atliko 10 kl. mokinys – Kšištof Danilov.

      Vasario 16-osios šventė šiandien ne mažiau svarbi, nei prieš  septyniasdešimt ar dvidešimt metų, pirmiausia, kaip raginimas ir kartu pastiprinimas vėl rinktis laisvę, įveikiant labai įvairius vergystės pavidalus, į kuriuos dažnai mus įvilioja kasdienybė. Kiekvienam šis raginimas skamba skirtingai, svarbiausia, kad nesislėptume nuo jo. J.Grušas rašė: "Tėvynė – tai ne milijonai žemės valakų, ne miškai, ne upės. Tėvynė – sąvoka moralinė. Žmogus širdy nešiojasi Tėvynę. Tik tas jos nepraras, kas nenorės..." 

                              Irena Stefanovič