Vertinga patirtis Lenkijoje

Pagaliau išaušo ilgai laukta gegužės 18 diena. Mokiniai, puikiai nusiteikę, lydimi tėvų, brolių, seserų bei artimų draugų, 20 valandą susirinko mokyklos kieme. Vakaras buvo labai gražus ir šiltas. Tikra vasara. Greitai atvyko ir autobusas su mokiniais ir mokytojomis iš Grigiškių gimnazijos. Kelionė truko apie 12 valandų, bet didelio nuovargio nepajutome, nes visus lydėjo pakili nuotaika, kuri apima žmones, kai jie pradeda kur nors keliauti.

       Ankstyvą gegužės 19 dienos rytą, lydimi skambios muzikos, linksmo juoko, pasiekėme kelionės tikslą - mažą Lazy miestelį, iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas į apylinkes. Mūsų jau laukė kelionės vadovas p. Ježy su pensiono savininke Molgožata. Po pusryčių apėjome pensiono valdas. Kudakuojančios vištos, giedantys gaidžiai, kiek akys užmato besidriekiantys javų laukai mus maloniai nustebino. Belaukdami gido, gavę šeimininkų leidimą tiesiai nuo medžių skynėme ir ragavome trešnes. Po sočių pietų ekskursija į seną, net tūkstantmečius menančią olą suteikė daug teigiamų emocijų. Mus lydėjo gidas, turintis puikų humoro jausmą. Besibaigiant ekskursijai jis oloje visiškai užgesino šviesą. Mes sulaikėme kvėpavimą. Girdėjome, kaip laša vanduo, plaka mūsų ir šalia stovinčių draugų širdys, šnara sparnais oloje įsikūrę mažiausi Lenkijoje šikšnosparniai. Buvo baugoka. Po ekskursijos apsipirkome mažoje miestelio parduotuvėlėje. Labai laukėme vakaro, nes visi mėgstame ilgus pasisėdėjimus prie laužo. Tą vakarą buvo miela žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir pasakoti įvairias istorijas, klausytis dainų, kurias atliko merginos iš Grigiškių. Turėjome puikią galimybę pažaisti futbolą, tinklinį, badmintoną, pasikarstyti medžiais.

       Gegužės 20 diena prasidėjo šv. Mišiomis mažoje bažnytėlėje. Mus labai šiltai priėmė kunigas ir miestelio bendruomenė. Merginų ir vaikinų atliekamos giesmės nepaliko nė vieno abejingo. 6 klasės mokinei Karolinai Prokopjevai teko gana svarbi misija - skaityti ištrauką iš Šventojo Rašto. Kiekvienam kelionės dalyviui prisiminimui kunigas padovanojo po ypatingą knygą. Ir tai dar ne viskas! Tądien dar laukė smagus pasiplaukiojimas mokyklos baseine, kuriame praleidome apie 2 valandas. Po pietų susitikome su Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio proanūkiu Tomašu Jamrozemu Tomasz Jamrozem﴿, kuris mums pateikė įdomių faktų apie savo prosenelį. Juzefas Pilsudskis buvo ketvirtas vaikas 12 vaikų (iš kurių 2 mirė dar kūdikystėje) bajorų šeimoje. Jo tėvai buvo Juzefas Vincentas Pilsudskis ir Marija Bilevičiūtė. 1888 – 1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislavu ištremtas į Sibirą. Juzefo Pildudskio kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone, šalia jo motinos palaikų. Mokiniai taip pat turėjo galimybę savo rankose palaikyti tikrus ginklus. Ši proga ypač nudžiugino ketvirtoką Donatą, kuris ilgai iš rankų nepaleido pistoleto.

      Daug įdomaus ir naudingo žurnalistikos kursuose sužinojome apie žmonių, į pasaulį žvelgiančių per fotoaparato objektyvą, darbą. Tai - fotožurnalistai, kartais dirbantys gimtajame mieste, kartais toli nuo namų, karinių konfliktų zonose: Gruzijoje, Palestinoje, Ukrainoje ir kt. Nors fotožurnalisto darbas – neprognozuojamas, momentinis, o kartais ir pavojingas gyvybei, jie mėgaujasi galimybe būti šių dienų istorijos metraštininkais ir linki nebijoti kiekvienam ieškoti savęs. Fotožurnalisto profesija yra įdomi. Ji – viena intymiausių pažintyje su gyvenimu. Mažai monotonijos, daugybė neplanuotų kelionių, mikroskopinis „karštųjų“ įvykių stebėjimas. Fotožurnalistas ryte gerdamas kavą nežino, kas jo laukia dieną – ar teks mindyti Prezidentūros parketą, ar braidžioti po miškus. Kadangi fotožurnalistas turi būti arti šiandien vykstančių įvykių (o kartais net aplenkti laiką ir fiksuoti tai, kas bus įdomu rytoj), dažnai jam tenka netikėtai keliauti, atsidurti tikrai įdomiose vietose. Jis turi būti pasiruošęs viskam. Žinoma, yra ir daug sunkumų šiame darbe – emociškai sielotis dėl tragiškų įvykių, nuolat koreguoti savo asmeninio gyvenimo planus. Kursų metu sužinojome ne tik apie fotožurnalisto profesiją, bet ir apie aprangos raidą bei mados tendencijas. Tai, ką mes vilkime, avime šiandien, neatsirado iš karto ar iš niekur. Mūsų apranga yra istorijos liudininkė. Dažnai girdėjome minimą Koko Šanel vardą. Tai moteris legenda, be kurios vardo neįsivaizduojamas Prancūzijos madų pasaulis. Ji daug dešimtmečių darė įtaką ne tik Prancūzijos, bet ir Europos bei pasaulio madoms.

        Kursų metu taip pat turėjome progą apsilankyti Krokuvos radijuje. Mus pasitikęs savireklamos vadovas papasakojo radijo istoriją, kaip vyksta darbai, kaip vedėjai ruošiasi laidoms, kaip surenkama medžiaga, kaip kyla idėjos laidoms, kaip ir kiek vedėjai bei žurnalistai dirba ir atsakinėjo į mus dominančius klausimus, kurių buvo tikrai daug. Po beveik 2 valandas trukusios ekskursijos ir pokalbių – mokiniai liko sužavėti. Keliuose daugiaaukščiuose pastatuose įsikūręs Krokuvos radijas savo didumu tiesiog abstulbino. Čia mus pasitiko didžiulės erdvės, daugybė laiptų ir ilgi koridoriai. Tačiau, žinoma, sužavėjo ne tik pastato dydis, bet ir atliekamų darbų specifika, galimybė savomis akimis išvysti unikalias studijas. Mums aprodė studijas, papasakojo pasiruošimo darbus, nusivedė į slapčiausius kambarėlius ir užkulisius. Mokiniai susidomėję klausėsi pasakojimų, apžiūrinėjo įrangą ir kelioms akimirkoms tikrose studijose leido sau pabūti televizijos žvaigždėmis. Labai džiaugiamės, kad Krokuvos radijo žurnalistė kalbino šeštokę Karoliną Kašėtaitę, septintokę Klaudiją Laurukaitytę ir devintoką Tomašą Urbanovič. Šaunuoliai! Labai įdomu buvo sužinoti radijo laidų vedėjų darbo ypatumus ir koncepciją. Apskritai, radijo laidų vedėjai mus sužavėjo kaip asmenybės.

    Dvi dienas iš eilės gėrėjomės fantastiška Tatrų kalnų panorama. Žygiai į kalnus buvo tikrai nelengvi, ypač antrą dieną. Pirmą dieną kalnuose praleidome 4, antrą - net 6 valandas. Kuo aukščiau kilome, tuo prieš mūsų akis atsiverdavo vis gražesni vaizdai. Dangus. Debesys. Kalnai.  Pasakiškos kalnų upės. Jos šniokščia, ūžia. Tokiomis akimirkomis dingsta nuovargis. Gali kopti ir kopti dar į aukštesnes viršukalnes. O jei dar atsigeri šalto ir skaidraus kaip ašara šaltinio vandens - nuovargio lyg nebūta! Vieni kitus linksmindami bei juokindami žingsnelis po žingsnelio leidomės kalnų takeliais žemyn grožėdamiesi kalnų upių grožiu, šniokščiančio vandens skambesiu, vešliais ir dvigubai didesniais nei Lietuvoje mėlynių krūmais. Juokavome, kad ketvirtadienio žygis į kalnus buvo tik bandomasis. Penktadienio žygis buvo gerokai rimtesnis ir sunkesnis. Aišku, ne visi pratę prie tokio fizinio krūvio, todėl kai kurie bandė vienokiais ar kitokiais būdais išsisukti, tačiau autobuse leidome likti tik keliems sergantiems mokiniams. Labiausiai stebimo jauniausios žygio dalyvės Dominykos optimizmas, ištvermė. Nei karto neteko girdėti jos nusiskundimų. Ji taip lengvai ir linksmai straksėjo kalnų keliukais, jog mes žiūrėdami į ją sėmėmės jėgų.

     Kelionė į Lenkiją mums paliko šiltų įspūdžių, nes šioje šalyje žmonės yra labai draugiški, šilti, malonūs, geranoriški, puoselėjantys savas tradicijas, svetingumą. Nuo pat pirmųjų atvykimo akimirkų jie mus apsupo tokiu nuoširdžiu rūpinimusi, dėmesingumu, jog mes net nelabai jaukiai pasijutome – mums tai nebuvo įprasta. Kai atėjo laikas grįžti namo, pasigirdo pasiūlymų ilgiau čia pabūti, ne vienam akyse net ašara sužibo - tiek daug vienu metu patirta gerų dalykų, tiek visko išgirsta, pamatyta. Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo patriotizmas, profesinis orientavimas, taip pat draugiškų santykių stiprinimas. Ši kelionė buvo ypatinga! Tikrai negalvojome, kad viskas taip sužavės. Mokiniai važiavo namo į Lietuvą kupini įspūdžių, o pokalbiai nesiliovė visą kelią. Lietingas oras kalnuose visiškai nesutrikdė nuotaikos. Šaunus keliaujantis kolektyvas bei puikios lankytinos vietos paliko neišdildomą įspūdį. Nuoširdžiai dėkojame fondui „Genealogia Polaków“, o ypač Ježui Rajpoltui už tokios turiningos ir puikios kelionės į Lenkiją organizavimą. Tikimės tolimesnio bendradarbiavimo ir laukiame naujų susitikimų.

         Uždaros patalpos, kitokios erdvės, betarpiškas bendravimas ir bendradarbiavimas, tradiciniai rytiniai ir vakariniai ritualai, bemiegės naktys, mokymai, naujos pažintys su ypatingais žmonėmis, kurie padėjo mums atrasti save įvairiose veiklose, dainos, apmąstymai ir išsikalbėjimai sujungė mus visus į vieną didelį neišardomą kumštį. Viešėdami Lenkijoje mokiniai gavo tokių gerų gyvenimo pamokų, kurios turėtų tapti  rimtu tramplinu į sėkmingą ateitį. Viltingai lauksime šio stebuklo tęsinio kitais mokslo metais. Taigi tokios kelionės ne tik padeda pažinti pasaulį, aplankyti dėmesio vertas vietas, sužinoti tai, ko prieš tai galbūt dar neteko girdėti, bet ir artimiau pažinti draugus, o kartu ir patį save. Dėkojame Grigiškių gimnazijos mokytojoms Teresai ir Ivonai, mamoms Katerynai ir Renatai, kurios pasiryžo kartu su tokia didele grupe leistis į tolimą kelionę ir nepabūgo rūpesčių, kurie užklumpa visai netikėtai ir nelauktai.

Iki kitų kelionių ir įspūdžių!

 

 

Daiva Daukševičienė,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja