Spa 13, 2020 | Be kategorijos
23 września na Litwie jest obchodzony Dzień likwidacji getta wileńskiego. Upamiętniając 77 rocznicę tego wydarzenia, uczniowie naszej szkoły odwiedzili miejsce zamordowania Żydów w lesie obok miejscowości Varnikai.
W okresie II wojny światowej miejscowość Varnikai stała świadkiem bardzo bolesnych wydarzeń. Już w sierpniu 1941 roku w Varnikai powstało getto dla ludności pochodzenia żydowskiego z Trok i okolic. We wrześniu tegoż roku władze lokalne otrzymały rozkaz zlikwidowania getta żydowskiego. W tym celu przybył z Wilna specjalny oddział karny. Akcja likwidacji rozpoczęła się od wczesnego rana i trwała do późnego popołudnia. Mieszkańcy getta, niedużymi grupami, byli pędzeni do lasu, gdzie przy grobie zbiorowym rozstrzeliwano niewinnych ludzi. 30 września 1941 roku zostało rozstrzelano 1446 osób: w tym 366 mężczyzn, 483 kobiety, 597 dzieci.
W lesie wśród sosen postawiono pomnik ku czci żydowskich ofiar ludobójstwa oraz dwie płyty z napisami w języku litewskim i jidysz. W tym roku w ramach akcji „Droga pamięci“ uczniowie naszej szkoły odwiedzili miejsce zamordowania Żydów. Podczas wyjazdu rozmawiano na temat społeczności Żydowskiej w Trokach, tradycjach, zwyczajach, zajęciach ludności. W rozmyślaniu nad okrucieństwem ludobójstwa na żydach, uczniowie przeszli pieszo drogę do masowego grobu. Później zapalono znicze i minutą milczenia uczczono pamięć rozstrzelanych ofiar ludobójstwa.
Holocaust
W języku greckim olos znaczy „cały“, a καυsτόs – „wypalony“. W języku hebrajskim Holocaust jest określany jako HaShoah albo „zagłada”.
Ludobójstwo na terenie Litwy rozpoczęło się już w pierwszych miesiącach wojny. Do pomocy Naziści często wykorzystywali lokalną policję, zwłaszcza do łapanek Żydów lub planowanych wysiedleń do obozów pracy. Żydów najczęściej gromadzono w centrum na placach i konfiskowano im rzeczy osobiste. Następnie mężczyzn rozdzielano od kobiet, dzieci i ludzi w podeszłym wieku.
Masowe morderstwa Żydów były najczęściej wykonywane w pobliskich lasach. Skazani na śmierć musieli sami wykopywać głębokie doły, a potem padały strzały… Aby uniknąć buntów, mężczyzn zabijano na początku. Oddziały nazistowskiej SS i miejscowi poplecznicy po zakończonej egzekucji dzielili łupy zebrane od zamordowanych ofiar.
Masowa zagłada wspólnoty żydowskiej podczas II wojny światowej była prowadzona prawie we wszystkich państwach europejskich. Według szacunków, podczas wojny życie straciło około 6 milionów Żydów. Na Litwie liczba ofiar pochodzenia żydowskiego wyniosła 200 tysięcy. To oznacza, że wymordowano większą część tej wspólnoty na Litwie.
Agnieszka Naimavičienė,
nauczyciel historii
LIETUVOS ŽYDŲ GENOCIDO AUKŲ ATMINIMO DIENĄ PILIETINE INICIATYVA „ATMINTIES KELIAS“
Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. 1943 m. rugsėjo 23-iąja buvo likviduotas Vilniaus getas. Šiais metais minime 77-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines.
Holokausto vieta ir aukų kapas yra Varnikų miške. Dar 1941 m. rugsėjo mėn., Varnikų kaime, vasarnamiuose buvo įkurtas žydų getas. Čia iš Trakų bei kitų apylinkių (Lentvario, Onuškio, Aukštadvario) buvo suvaryti žydų tautybės žmonės. Į Trakus iš Vilniaus buvo atsiųsta apie 30 Vilniaus ypatingojo būrio policininkų ir vokiečių karininkų. 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške buvo sušaudyti 1446 žmones: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai. Dabar žudynių aukų kapą žymi dvi memorialinės plokštės su užrašais lietuvių ir jidiš kalbomis bei medinė skulptūra.
Rugsėjo mėnesį mokyklos bendruomenė atidavė pagarbą Holokausto aukų atminimui. Įsijungę į pilietinę iniciatyvą „Atminties kelias“ mokiniai ir mokytojos apsilankė Varnikų miške esančioje Holokausto kapavietėje. Išvykos metu kalbėta apie Trakuose gyvenusią žydų bendruomenę, jos tradicijas ir gyvenimo būdą bei ištikusią holokausto tragediją. Dalį kelio mokiniai nužygiavo iki žydų žudynių vietos, prie paminklo tragiškai žuvusiems buvo uždegtos žvakelės, jų atminimas pagerbtas tylos minute.
„Atminimo kelias‘- tai tolerancijos, pagarbos ir gilių apmąstymų kelias.
Agnieška Naimavičienė,
nauczyciel historii
Spa 12, 2020 | Be kategorijos
Išgirdus žodį „keliautojas“ daugeliui tikriausiai susidarytų įspūdis, kad tai žmogus, kuris vieną po kito aplanko įvairiausius pasaulio kampelius, o vykti į tą pačią šalį kelis kartus nusprendžia tik išskirtiniais atvejais – juk pasaulis toks didelis! O štai keliautojas, rašytojas ir fotografas Vytautas Kandrotas jau 20 metų bent kartą per metus aplanko Prancūziją. Meilė šiai šaliai, užgimusi dar mokyklos suole, įkvėpė Vytautą Prancūziją pažinti kur kas geriau, nei leidžia tipinės kelionių organizatorių siūlomos pažintinės kelionės.
Ne vien tik apie išskirtinį Prancūzijos grožį, bet ir apie įvairias keliones po Lietuvą ir ne tik spalio 9 dieną kalbėjomės su fotografu, entuziastingu keliautoju ir rašytoju Vytautu Kandrotu, kuris atvyko Senųjų Trakų bibliotekos vyr. bibliotekininkės Agnieškos Uscilienės kvietimu susitikti su mūsų mokyklos 9-10 kl. mokiniais.
Vytautas Kandrotas profesionalaus keliautojo karjerą pradėjo prieš gerą 10-metį. Šiandien jis džiugina keliautojus ir pažinimo mėgėjus iliustruotu kelionių žinynu, kuris suteikia galimybę kiekvienam suorganizuoti neišdildomų įspūdžių kupiną kelionę po gražiausias Lietuvos vietas. Klausant įspūdžių apie keliones, atrodo kad autorius tiesiog važiuoja į įdomias vietas, fotografuoja ir mėgaujasi tuo, ką daro. Deja, realybė yra kiek kitokia. Vytautas Kandrotas vienas visko nufotografuoti ir aprašyti paprasčiausiai nespėtų, todėl dirba su patikima komanda. Grožėtis vaizdais ne visuomet yra kada – reikia nutaikyti tinkamą momentą, surasti tinkamą kampą fotografijai. Pasak autoriaus – tai „ilgas ir kruvinas darbas“. O kur dar įvairiausi nuotykiai, pavyzdžiui: atvažiuoji į objektą, išsitrauki droną ar fotoaparatą ir jau dirbsi, o čia išlenda koks žmogelis ir kad ims bartis, galvodamas, kad nori ką pavogti. Tada pradedi žmogų protinti, įkalbinėti. Ir tokie įvykiai nėra reti. Be to, neužtenka vien nufotografuoti objektus, reikia dar juos surasti. Todėl daug valandų autorius sėdi prie kompiuterio ir po mažą kruopelytę renka informaciją.
Iš pokalbio paaiškėjo, kad keliauti Vytautas mėgo nuo vaikystės. Jo tėčio darbas buvo susijęs su komandiruotėmis po Lietuvą ir kaimynines respublikas, tad jis dažnai į keliones pasiimdavo ir savo sūnų. O fotografija Vytautas „užsikrėtė” nuo vyresniojo brolio – jis nuo mažens nepaleido iš rankų fotoaparato, rašė straipsnius į rajoninį laikraštį ir namuose netgi buvo įsirengęs mažą fotolaboratoriją – tamsų kambariuką su chemikalų vonelėmis. V. Kandrotas susitikimo metu papasakojo ir apie fotografijos subtilybes bei pateikė keletą patarimų, kaip nufotografuoti gražų kadrą. Jis taip pat supažindino su keliavimo Lietuvoje ypatumais. Susitikimo metu svečias pristatė knygą „Dovis prieš Dovį”. Savo kūrybinį kelią rašytojas pradėjo kurdamas pasakaites, kurių turi sukaupęs gana nemažai. Kalbėdamas apie knygą svečias akcentavo, kad dažno rašytojo kūriniuose yra nemaža dalis tiesos, o visa, kas sudaro knygos siužetą, yra paimta iš artimiausios aplinkos. Rašytojo knyga „Dovis prieš Dovį” – tai tarsi bandymas atspindėti šiuolaikinio jaunuolio pasaulėžiūrą, jo savijautą, nuotaikas ir gebėjimus pačiam priimti sprendimus. Pagrindinis veikėjas Dovis atsiduria pirmoje savo gyvenimo kryžkelėje: mokykla baigta, egzaminai išlaikyti. Ši knyga – tai istorija apie kiekvieną jaunuolį – juk sulaukus pilnametystės gyvenimo kryžkelės tik prasideda. Pakanka vieno kito neatsakingo žingsnio ir gali atsidurti beviltiškoje situacijoje.
Kad renginys nebūtų vien lengvas pasiklausymas, Vytautas Kandrotas organizavo viktoriną, kurioje varžėsi dešimtokai Alanas ir Justyna. Objektai, demonstruojami ekrane, buvo susiję su dviem šalimis: Lietuva ir Prancūzija. Klausimų buvo pateikta gana daug. Alanas ir Justyna praktiškai varžėsi taškas į tašką. Kova visa laiką buvo apylygė. Galiausiai teko konstatuoti lygiąsias. Abiem viktorinos dalyviams buvo įteiktos knygos. Ir ne bet kokios, bet paties susitikime dalyvavusio Vytauto Kandroto. Tenka pripažinti, kad nuotraukose užfiksuoti objektai nebuvo lengvai atpažįstami ir atspėjami. Pasitikrinti savo žinias tikrai buvo verta. Pasibaigus viktorinai svečias mielai atsakė į mūsų klausimus. Džiugu, kad mokiniams „atsirišo liežuviai”, ir jie išdrįso užduoti svečiui ne vieną klausimą. Taigi dabar belieka laukti naujų susitikimų su kitais rašytojais, poetais, fotografais ar šiaip įdomiais žmonėmis, savo veikla galinčiais įkvėpti jaunąją kartą.
Nepaprastai džiaugiamės, kad vasaros pabaiga ir auksaspalvis ruduo pažėrė visą puokštę naudingų susitikimų su įžymiais žmonėmis: fotomenininke Vėtre Antanavičiūte, rašytoju Petru Dirgėla, keliautoju, fotografu bei rašytoju Vytautu Kandrotu. Aišku, tai tik pradžia, bet jau dabar krauname gana neblogą karjeros ugdymo patirčių kraitį. O juk pernai ir planavome karjeros ugdymui skirti ypatingą dėmesį. Tad judame tikrai teisinga linkme.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Spa 5, 2020 | Be kategorijos
Od roku 2012 w Polsce i wszędzie, gdzie żyją Polacy, jest organizowana akcja Narodowego Czytania. W bieżącym roku odbyła się po raz 9. Od 2015 roku akcja jest objęta patronatem Pary Prezydenckiej RP – Andrzeja Dudy i Agaty Kornhauser-Dudy.
Koło ZPL „Przy szkole” w Starych Trokach we współpracy ze Szkołą Podstawową im. Andrzeja Stelmachowskiego w Starych Trokach organizowała akcję czytania w nieco późniejszym terminie, lecz nie ujęło to uroku imprezie. Lekturą dziewiątej odsłony Narodowego Czytania została Balladyna Juliusza Słowackiego. Organizowaną imprezę nawiązano również do obchodów 30-lecia założenia Związku Polaków na Litwie.
Przed rozpoczęciem czytania zespół kobiecy „Stare Troki” wykonał piosenkę „Brzózka”, by wprowadzić obecnych w odpowiedni, romantyczny nastrój. Irena Orłowa, prezes koła i polonistka szkoły, przedstawiła historię akcji Narodowego Czytania, lektury, czytane w latach poprzednich, opowiedziała genezę powstania „Balladyny” oraz krótką treść utworu.
W kameralnej atmosferze członkowie koła, nauczyciele oraz młodzież szkolna z wielkim zaangażowaniem czytali fragmenty znanego dramatu. Jako pierwszy czytanie rozpoczął Pan Romuald Grzybowski – dyrektor Szkoły Podstawowej im. Andrzeja Stelmachowskiego w Starych Trokach oraz członek koła ZPL „Przy szkole” w Starych Trokach. Wyznał później, że czytanie przed publicznością jest niemałym wyzwaniem, radykalnie się różni od czytania dla siebie.
Każdy, kto wziął bezpośredni udział w czytaniu, ogromnie się starał przekazać treść utworu, by każdy obecny mógł odczuć i przeżyć tragiczne wydarzenia ukazane w dramacie.
W imprezie wzięli udział również zaproszeni goście – pani Teresa Sołowjowa, radna samorządu rejonu trockiego, pani Anna Ingielewicz, starosta gminy Stare Troki oraz pani Agata Mankielunienie, wicedyrektor administracji samorządu rejonu trockiego.
Wszyscy obecni zapewnili, że w przyszłym roku na pewno wezmą udział w takiej imprezie.
Irena Orłowa,
nauczyciel jęz. polskiego
Szkoły Podstawowej im.Andrzeja Stelmachowskiego w Starych Trokach
Spa 5, 2020 | Be kategorijos
Rugsėjo 29 dieną mūsų pirmokėlius ir pradinių klasių mokinius aplankė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus bendruomenės pareigūnės Vlada Černienė, Aneta Bubelevičienė ir, žinoma, vaikų draugas šuniukas Amsis.
Pamokėlę pareigūnės vedė gatvėje prie mokyklos, kad aiškiai ir vaizdžiai papasakoti apie saugų pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių elgesį. Vaikai stebėjo vieni kitų elgesį gatvėje, sužinojo, kaip reikia taisyklingai eiti gatve, kaip pereiti kelią, jeigu nėra pėsčiųjų perėjos, kam reikalingi saugos diržai, kaip juos taisyklingai prisisegti, kaip reikia išlipti iš automobilio, sustojusio kelkraštyje.
Po pamokėlės iš Amsio rankų visi gavo atšvaitą, kad bet kuriuo paros metu būtų matomi kelyje. Susitikimo pabaigoje šuniukas užsuko ir pas priešmokyklinukus, kad pasisveikinti ir pradžiuginti mažuosius. Amsis yra labai draugiškas, todėl visi vaikai norėjo kartu nusifotografuoti.
Atsisveikindamas policijos bičiulis vaikams palinkėjo saugaus kelio ir gražios vaikystės.
Elvyra Lavrukaitienė,
3 klasės auklėtoja