Bon Kolbego dla pierwszaków i przedszkolaków na Litwie 2025
Gimnazjum w Trokach Oddział Progimnazjum im. Andrzeja Stelmachowskiego w Starych Trokach z sukcesem zakończyło realizację zadania publicznego pt. „Wypłata bonów dla szkoły”, w ramach którego 5 uczniów otrzymało bezpośrednie wsparcie finansowe na cele edukacyjne.
Nagrody pieniężne w postaci Bonu zostały dofinansowane przez Instytut Rozwoju Języka Polskiego ze środków budżetu państwa za pośrednictwem Fundacji ,,Pomoc Polakom na Wschodzie” im. J. Olszewskiego.
W ramach wsparcia pięciu uczniów szkoły otrzymało jednorazową wypłatę w wysokości 400 zł każdy.
Bony zostały przyznane zgodnie z dwoma głównymi kryteriami, odzwierciedlającymi misję szkoły:
Czterech uczniów zostało docenionych za wybitne wyniki w nauce i osiągnięcia. Kryteria obejmowały: wysoką średnią ocen, sukcesy w konkursach i olimpiadach, zaangażowanie w projekty oraz aktywność w życiu gimnazjum. Celem było zmotywowanie ich do dalszego rozwoju i osiągania sukcesów.
Jedna uczennica otrzymała wsparcie ze względu na trudną sytuację finansową (dziecko z rodziny wielodzietnej) oraz jej wielką chęć do rozwijania umiejętności.
Otrzymane środki finansowe rodziny przeznaczą na cele edukacyjne, pomoce naukowe oraz inne potrzeby związane z nauką dzieci.
Dyrekcja i społeczność Gimnazjum w Trokach Oddział Progimnazjum im. Andrzeja Stelmachowskiego w Starych Trokach serdecznie dziękują Instytutowi Rozwoju Języka Polskiego oraz Fundacji „Pomoc Polakom na Wschodzie” im. Jana Olszewskiego za wsparcie finansowe, które umożliwiło realizację tego cennego projektu motywacyjno-socjalnego.
„Dofinansowano/Sfinansowano przez Instytut Rozwoju Języka Polskiego ze środków budżetu państwa”
W załącznikach są zdjęcia świadczące o sukcesach, aktywności i zaangażowaniu się uczniów w życie szkoły.
Vasara – puikus metas atostogoms ir įvairiausioms pramogoms gamtoje. Todėl labai svarbu ne tik mokėti džiaugtis mus supančios aplinkos grožiu, mėgautis jos teikiamomis gėrybėmis, bet ir atsakingai įvertinti joje tykančius pavojus bei mokytis jų išvengti. Deja, dažnai susiduriama su situacija, kai pervertinus savo jėgas, nuskęstama upėje ar ežere. Tačiau, retas kuris po nelaimės susimąsto, kad, jei anksčiau būtų ėmęsis tam tikrų prevencijos priemonių, nelaimė nebūtų ištikusi arba bent jos padariniai būtų buvę mažesni. Per daug atsainus požiūris į savisaugą pastebimas ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir vaikų. Pasikartokime saugaus elgesio prie vandens telkinių pagrindines taisykles!
Kaip išvengti skendimo?
Išmokite plaukti! Nemokėdami plaukti neikite į vandenį giliau kaip iki krūtinės;
Nesimaudykite vieni, nežinomose, nuošaliose vietose. Geriau pasirinkite paplūdimį ar vietą, kur plaukioja daugiau žmonių ir yra budintys gelbėtojai;
Maudykitės tik įsitikinę, kad saugu, į nežinomą vandens telkinio vietą iš pradžių lėtai briskite, nenerkite ir nešokite į vandenį;
Nepalikite be priežiūros prie vandens ir vandenyje vaikų iki 14 metų;
Nešaukite pagalbos, jei jos nereikia;
Maudydamiesi nekramtykite gumos, nevalgykite, nesimaudykite iškart po valgio ar neblaivus;
Jeigu artėja audros debesys – lipkite iš vandens. Prasidėjus audrai, lietui, tikėtinos ir žaibo iškrovos, o žaibuojant labai pavojinga būti ne tik vandenyje, bet ir ant kranto. Vanduo yra labai geras elektros laidininkas;
Perkaitę saulėje, nešokite staiga į vandenį, prieš tai juo apsišlakstykite;
Nestovėkite ir nežaiskite ten, kur galima netikėtai įkristi į vandenį;
Nežaiskite vandenyje pavojingų žaidimų ir to neleiskite daryti vaikams: nenardinkite kito asmens, netampykite už kojų, nelipkite kitiems ant pečių;
Neplaukiokite ant pripučiamųjų čiužinių, transporto priemonių padangų ir kamerų, rąstų, lentų ir kitų plaukioti nepritaikytų daiktų;
Nelipti į vandenį, jeigu paplūdimyje iškelta raudona vėliava.
Kaip elgtis, jei skęstate pats arba pastebėjote skęstantį žmogų?
Pradėję skęsti pasistenkite nepanikuoti, dėmesį į save atkreipkite šaukdami arba mojuodami rankomis;
Pasistenkite įkvėpti kuo daugiau oro, atsigulkite ant nugaros;
Pastebėję skęstantį žmogų šaukite mėgindami atkreipti aplinkinių dėmesį, kvieskite paplūdimio gelbėtojus, jeigu jų nėra, nedelsdami skambinkite skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112;
Laukdami gelbėtojų, pasitelkite į pagalbą kuo daugiau žmonių, pasidalykite pareigomis, bandykite padėti skęstančiajam saugiais būdais: nuo kranto, iš valties, nuo tilto mesdami plūdurą, tiesdami lazdą ir t. t. Nerizikuokite savo gyvybe.
Ištraukę skęstantįjį į krantą, suteikite pirmąją pagalbą, jei reikia, gaivinkite, kol atvyks pagalba;
Įsidėmėkite! Gelbėti skęstantįjį vandenyje be pagalbinių priemonių gali tik geras plaukikas, kuris moka profesionaliai įvertinti pavojaus lygį, išmano gelbėjimo būdus ir moka tai atlikti praktiškai.
Atsakingas elgesys ir budrumas – smagių atostogų garantas!
Birželio 5 dieną Senųjų Trakų bibliotekoje vyko renginys „Lietuvių liaudies daina – gyvas paveldas“, skirtas paminėti Lietuvių liaudies dainų metus. Tai buvo ne tik kultūrinė šventė, bet ir šiltas susibūrimas, kuriame skambėjo autentiškos melodijos, buvo dalijamasi žiniomis ir kartu juntama lietuvių liaudies dainų magija.
Renginys gimė puoselėjant partnerystės ryšius su Senųjų Trakų kultūrinių renginių organizatore Julijana Markauskiene ir vyr. bibliotekininke Agnieška Usciliene. Susitikime dalyvavo mūsų mokyklos 7-10 klasių mokiniai bei ypatinga viešnia – Kotryna Jonušaitė, kuri savo balsu pripildė bibliotekos erdvę senovinių lietuvių liaudies dainų skambesiu. Jos atlikimas buvo jausmingas – kiekviena nata, kiekvienas žodis tarsi pasakojo istoriją, primindamas lietuvių tautos šaknis ir tradicijas.
Be lietuvių liaudies dainų klausymo renginio metu vyko ir žinių sklaida. Iki renginio su 10 klasės mokiniais buvo vykdomas trumpalaikis projektas „Dainų lobynas: lietuviškos melodijos amžių tėkmėje“. Mokiniai pristatė pranešimus apie dainų rinkėjus ir lietuvių liaudies dainų kolektyvus. Pranešėjai pasakojo apie žmones, kurie dešimtmečiais rinko liaudies dainas, išsaugodami jas būsimoms kartoms. Pasitelkę istorinius šaltinius ir pasakojimus, jie atskleidė, kaip šios dainos keliauja iš kartos į kartą, išlaikydamos autentiškumą ir tautinę dvasią. Ne mažiau svarbi pranešimų dalis buvo skirta lietuvių liaudies dainų kolektyvams – bendruomenėms, kurios iki šiol dainuoja ir atgaivina senąsias melodijas. Renginio dalyviai ne tik klausėsi dainų, pranešimų, bet ir aktyviai dalyvavo viktorinoje, kurioje pasitikrino savo žinias apie lietuvių liaudies dainas, išgirdo įdomių faktų ir prisiminė senąsias melodijas. Viktorinos laimėtoja tapo 9 kl. mok. Gabriela Klebeko, II-ąją vietą pelnė 9 kl. mok. Paulina Naumovič, III-iąją – 10 kl. mok. Sebastjan Balkevič.
Šis renginys buvo prasminga bendrystės akimirka, leidusi pajusti lietuvių liaudies dainų grožį ir jų svarbą kultūrai. Tai buvo ir kelionė į praeitį, priminusi, kad liaudies dainos – tai ne tik muzika, bet ir lietuvių tautos istorija, jausmai ir vertybės.
Renginio dalyviai,
7-10 klasės mokiniai
Kovo 27 dieną Senųjų Trakų bibliotekoje vyko jaukus ir įdomus susitikimas su rašytoja Justyna Kaziukonyte, kuri pristatė savo knygą „Pagyvensim – pamatysim. Prietarų knyga“.
Knyga – unikalus prietarų rinkinys, kuriuos autorė nuo vaikystės girdėjo savo šeimoje ir iki šiol naudoja kasdieniame gyvenime. Susitikimo metu Justyna dalijosi asmeninėmis istorijomis apie rašymo procesą. Viešnia atskleidė, kad prietarai – tai ne tik keistos taisyklės ar baimės, bet ir mūsų protėvių bandymas paaiškinti pasaulį. Ji pabrėžė, kad ši knygelė yra skirta tam, kad prisimintume savo šaknis, papročius ir mažas kasdienybės magijas.
Nuostabą kėlė ta aplinkybė, kad jauna žavinga mergina ėmėsi atgaivinti būtent prietarus. Esame labiau įpratę, kad patarlės, priežodžiai ar prietarai labiau rūpi vyresniajai žmonių kartai, tačiau Justyna sulaužė visus stereotipus. Knygoje surinkti net 66 prietarai. O tai jau yra labai daug! Kiekvienas prietaras yra iliustruotas. Knygos viršelyje puikuojasi raudonos spalvos akis, kuri labai atkreipia į save dėmesį. Justyna negailėjo pagyrų savo draugui, kuris paskatino ją surinkti prietarus ir juos išleisti atskira knyga. Net kelis kartus bandėme pasiteirauti, ar susitikimo viešnia yra prietaringa. „Tikrai taip”, – patvirtino Justyna. Mergina prasitarė, kad jau dabar brandina antrosios prietarų knygos sumanymą. Ji ketina apsilankyti įvairiuose etnografiniuose regionuose, pakalbinti ten gyvenančius žmones ir ir užrašyti jų naudojamus prietarus. Įdomus sumanymas!
Susitikimo metu vyko diskusija apie mums žinomus prietarus ir vaikystės prisiminimus, susijusiais su jais. Atmosfera buvo šilta, kad atrodė, jog visi pasinėrė į stebuklingą pasaulį, kur dangus būdavo perskiriamas peiliu, kad neįsilytų, o druska – gyvenimo prieskoniai – saugojo nuo nelaimių.
Šis susitikimas ne tik įkvėpė gerbti praeitį, bet ir parodė, kaip senoviniai prietarai gali tapti mūsų kasdienybės dalimi, pripildydami ją simbolių ir prasmės. Kaip rašytoja sakė: „Netgi mažiausi dalykai slepia didžiausius stebuklus.“
Daiva Daukševičienė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Vasario 24 dieną mūsų mokyklos 7 ir 10 klasės mokiniai turėjo išskirtinę galimybę susitikti su jaunąja rašytoja Rusne Kulevičiūte, kuri mokosi Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos 12 klasėje. Šis susitikimas vyko jaukioje Senųjų Trakų bibliotekoje, o skirtas jis buvo paminėti Lietuvių kalbos dienas.
Rusnė Kulevičiūtė pristatė dar spaustuvės dažais kvepiančią savo pirmąją knyga „Stichijų paliesti“. O įdomiausia tai, kad pati rašytoja nieko nežinojo apie knygos išleidimą. Tai buvo dovana jai Rugsėjo 1-osios proga. Šia staigmena pasirūpino knygos autorės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Literatų klubo „Strėva“ pirmininkė ir Rusnės močiutė. Aišku, būtina paminėti ir dar vieną šio slapto sandėrio dalyvę – Rusnės geriausią draugę Augustę, kuri iliustravo knygos viršelį.
Knyga jungia įvairius žanrus – prozą, pjesę ir eilėraščius, ir visi jie kalba apie keturias stichijas: žemę, orą, vandenį ir ugnį. Rusnė pasakojo, kaip jos kūryboje šios stichijos tampa simboliais, kurie atspindi gyvenimo ir kūrybos iššūkius. Kiekviena stichija, pasak Rusnės, turi savo unikalią reikšmę: žemė simbolizuoja tvirtą pagrindą, orą – mintis ir svajones, ugnis – aistrą ir kovą, vanduo – atsinaujinimą ir pokytį. Šiam susitikimui ypatingo žavesio suteikė muzikos intarpai, kuriuos atliko rašytojos draugė Augustė, kuri grojo Yamaha pianinu. Jos muzika puikiai papildė Rusnės iš knygos perskaitytas ištraukas – ją girdėdami jautėme tą pačią energiją, kurią Rusnė įpynė į savo tekstus.
Rašytoja Rusnė įkvėpė jaunimą savo pasakojimais apie kūrybos kelią, iššūkius ir džiaugsmus, kuriuos patyrė kurdama savo romaną „Stichijos nepaliesti“. Mergina dalijosi savo asmeninėmis patirtimis ir skatino mokinius drąsiai siekti savo svajonių, nebijoti kurti ir išreikšti save per rašymą. Knygos autorė atsakinėjo į įvairius klausimus, pradedant kūrybos procesu ir baigiant kasdienio gyvenimo iššūkiais. Rusnė pabrėžė, kad rašymas jai tapo ne tik saviraiškos būdu, bet ir terapija, padedančia įveikti įvairius iššūkius.
Šis susitikimas su Rusne Kulevičiūte buvo ne tik įsimintinas renginys, bet ir svarbi pamoka apie tai, kaip svarbu siekti savo svajonių ir kurti nepaisant jokių kliūčių. Susitikimas su Rusne buvo puikus priminimas, kad kūryba neturi amžiaus ribų, o talentas gali prasiskleisti bet kuriuo gyvenimo etapu.
Daiva Daukševičienė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja