KASDIENYBĖS HEROJAI ŠALIA MŪSŲ

KASDIENYBĖS HEROJAI ŠALIA MŪSŲ

Kuo prasideda Jūsų diena? Ar turite privalomų rytinių ritualų?

Dieną pradedu gana anksti kasrytine mankštele kūnui, kad dingtų nakties sąstingis Ryte mėgstu sočiai papusryčiauti ir visus miegus galutinai išvaikyti puodeliu baltos kavos. Džiaugiuosi, kad kelionei sugaištu labai nedaug laiko – juk mokykla tiesiog ranka pasiekiama.

Kam skiriate didžiausią dienos dalį? Kaip planuojate savo darbus?

Peržengęs savo kabineto duris, pirmiausia įsijungiu kompiuterį ir peržiūriu elektroninius paštus: mokyklos, darbinį ir asmeninį. Aišku, informacijos srautus seku nuolat – darbas įpareigoja. Didelę dienos dalį skiriu planavimui, dokumentacijos tvarkymui, dalykinių laiškų rašymui. Stengiuosi pasirūpinti ir visu savo kūruojamu „ūkiu‟. Mikroautobuso būklė, valgyklos, bibliotekos darbas, visos dienos darbo grupė, papildomojo ugdymo būrelių veikla – visų  sričių sklandus darbas man yra nepapastai svarbus. Pietų pertrauką ne visada pavyksta išnaudoti pagal paskirtį, nes atsiranda įvairių nenumatytų atvejų, kai pietūs nusikelia net į vakarą.

Apibūdinkite, kokios situacijos dirbant direktoriumi Jums yra sunkiausios.

Manau, kad visuose darbuose sunkiausias yra vienintelis dalykas – tai santykių kūrimas. Man reikia kurti santykius su visais: ir su mokytojais, ir su mokiniais, ir su techninio personalo atstovais. Santykiai – tarsi atskiras pasaulis. Man labai svarbu sukurti gerus santykius. To vienas padaryti negaliu, tad labai tikiu kitų geranoriškumu, pasitikiu savo suburta ir laiko išbandyta puikia komanda.

Jeigų tektų pradėti viską iš naujo, kam skirtumėte prioritetą: mokytojo darbui ar administraciniam?

Iš tiesų esu dar ir fizikos mokytojas. Diena dienai nėra lygi. Jeigu reikėtų pasverti, tai teigčiau, kad darbas su jaunąja karta atsveria administracinį darbą. Smagu matyti, kaip mano akyse auga mokiniai, pirmiausia – tai mokomojo dalyko žinių prasme. Kiekvienam mokytojui tai yra svarbiausia. Esu išugdęs stiprių fizikų: Kamilia Fomonova, Evelina Grinevič; Ana Baranovska, Beata Baranovska, Alicija Baranovska, Sebastjan Balkevič – tai tie mokiniai, kurie tvirtais žingsniais žengia jau pramintu fizikos keliu.

Kaip Jūs apibūdintumėte visus savo darbo metus mokykloje? Kokie pokyčiai čia vyko?

Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje dirbu jau 21 metus. Man gera jausti gyvą mokyklos pulsą ir norisi stengtis, kad atsinaujintų jos erdvės, kad šviesėtų ne tik sienos, bet ir veidai. Man patinka čia dirbti: aš susigyvenau su kolektyvu, pažįstu visus vaikus, tėvus, jaučiu tą ritmą, kuriuo gyvena mokykla, tą alsavimą, kuriuo ji gyva. Ir pats jau į visa tai įsigyvenau, tapau mokyklos dalimi. Mano akyse mokykla savotiškai užaugo: tapo didesnė, erdvesnė, gražesnė. Visa tai vyko tarptautinių projektų dėka labai intensyviai bendradarbiaujant su Lenkija. Aišku, prie mūsų augimo prisidėjo ir Trakų rajono savivaldybė. Jau ne vienerius metus džiaugiamės priestatu, erdvia sporto sale, renovuota mokykla, sporto aikštynu. Turime visas sąlygas pilnaverčiam jaunosios kartos vystymuisi.

Ką veikiate laisvalaikiu, kurio beveik neturite?

Išties, po darbo aš turiu kitą gyvenimą, kuriuo labai džiaugiuosi. Mano laisvalaikis yra labai aktyvus. Daug sportuoju: kelis kartus per savaitę skubu į teniso treniruotes, vykstančias mokyklos sporto salėje. Esu prisiekęs tinklinio fanas, dalyvauju pasaulio lenkų vasaros ir žiemos sporto žaidynėse. Turiu sukaupęs įspūdingą medalių ir kitokių apdovanojimų kolekciją. Namuose atsiradus laisvai minutei mielai paskaitau knygą, turiu sodą, daržą. Rudenį rūpinuosi derliumi. Jau 20 metų dainuoju Trakų kultūros rūmų lenkų dainų ir šokių ansamblyje „Trocznie“.  Net karantino laikotarpiu mūsų ansamblis nenutraukė repeticijų – linksmai dainuodavome naudodamiesi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Ir ne tik dainuodavome, bet ir didžiąsias metines šventes švęsdavome. Visai neseniai atradau dar vieną pomėgį – „automobilių prikėlimą naujam gyvenimui”. Šis pomėgis reikalauja žinių, kruopštumo, kurio nūdienos jaunimui stinga. Įsivaizdavau, kad automobilių renovacijos procesas bus sudėtingesnis, bet taip tik atrodė. Džiaugiuosi, kad man draugiją palaiko sūnus – smagu, kai yra su kuo pasitarti, vyriškai pasikalbėti.

Vis dėlto gal kažkuo labai domitės ar kažkas labai patinka?

Man labai patinka keliauti. Su sutuoktine esame aktyvūs keliautojai, iki karantino žiemą išvykdavome slidinėti, o vasarą keliaudavome po pasaulį. Aišku, tas mūsų pasaulis – tai vaikai ir anūkai, įsikūrę Anglijoje. Kelionės – tai mūsų šeimos bendras bruožas, mus jungianti veikla. Vasarą neatsisakau plaukti baidarėmis, važinėti dviračiu. Didžiausia mano gyvenimo vertybė yra šeima. Tai – mano atrama, atsvara, pagrindas, suteikiantis tvirtumo, neleižantis susvyruoti. Tai – mano pasaulis, kuriame galiu būti savimi, neturėti kaukių, oficialių pareigų ir nebijoti, kad būsiu netinkamai suprastas.

Esate ne kartą apdovanotas už puikų darbą ir vadybinius gebėjimus? Koks apdovanojimas Jums pats svarbiausias?

Džiaugiuosi, kad mano pastangos buvo pastebėtos ne tik Trakų r. valdžios institucijų, bet ir Lietuvos bei mūsų kaimyninės šalies – Lenkijos. Visi apdovanojimai yra svarbūs – jie įpareigoja dar labiau stengtis. 2008 metais tapau Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominantu. Už puikią pedagoginę ir vadybinę veiklą, aktyvų kultūros populiarinimą Trakų r. savivaldybės  sprendimu man buvo įteiktas II laipsnio apdovanojimas. Šiemet, gegužės 3 dieną, Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje vyko iškilmingas priėmimas, kurio metu aš buvau apdovanotas Sidabriniu Kryžiumi „Už nuopelnus“ už veiklas Lietuvos lenkų bendruomenės ir švietimo labui, lenkų kultūros ir istorijos sklaidą. Sidabrinį Kryžių gavau iš Lenkijos ambasadorės Uršulos Doroševskos rankų. Šis apdovanojimas yra ypatingas, nes jį savo dekretu skyrė Lenkijos prezidentas Andžejus Duda.

Kada baigiasi Jūsų darbo diena?

Įvairiai. Priklauso nuo to, kokios ir kiek veiklos turiu. Prieš palikdamas mokyklą, visada stengiuosi susitvarkyti savo darbo vietą, aiškiai susiplanuoti rytdienos darbus. Pasakodamas apie savo šiokiadienių vakarus, direktorius sako, kad dažniausiai jie irgi susiję su darbu. Darbe jam dažnai tenka atsiliepti į skambučius, daug bendrauti su žmonėmis. Jeigu reikia parašyti ilgesnį dokumentą, šį darbą tenka atlikti namuose. Pokalbio pabaigoje pašnekovas patikina – direktoriaus darbas tikrai nenuobodus ir pilnas staigmenų, todėl net darbo dienos laiką jis planuoja taip: 60 proc. skiria darbams, o 40 proc. laiko pasilieka nenumatytiems klausimams spręsti.

Ačiū už pokalbį.

 

EKSKURSIJA Į KERNAVĘ

EKSKURSIJA Į KERNAVĘ

Vėlyvą  balandžio 21 dienos rytą 3, 4, 5 ir 7  klasės mokiniai išvyko į istorinę Lietuvos sostinę –  Kernavę. Turistų gausiai lankoma Kernavė yra už 35 km nuo Vilniaus, Širvintų rajone, dešiniajame Neries krante. XIII—XIV a. Kernavė buvo vienas reikšmingiausių besikuriančios Lietuvos valstybės politinių ir ekonominių centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. Valdovų rezidencija Kernavė buvo iki 1321 metų.

  Kernavėje vaikų laukė edukacinė pamoka „Kaip žmonės senovėje gyveno”. Pasakojimų ir žaidimų pagalba pažinome tolimą Kernavės praeitį. Į rankas galėjome paimti tai, ką lietė mūsų protėvių rankos – medį, akmenį, titnagą, molį, ragą, kaulą, odą… Drauge atradome, kaip iš šių medžiagų buvo gaminami pirmieji medžioklės, žvejybos ir kiti darbo įrankiai. Pajutome net įtempto lanko stiprybę. Sužinojome ugnies užkūrimo paslaptis, maisto gamybos subtilybes. O susipažinę su įvairiais indų lipdymo būdais, patys nusilipdėme puodelius.

Po edukacijos mokiniai įkopė į Pilies įgulos kalną,  grožėjosi įspūdinga Pajautos slėnio ir Neries kilpos panorama, aplankė muziejinę ekspoziciją po atviru dangumi, atkurtą XIII-XIV a., Kernavės miesto fragmentą. Tai piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje, gyvenusių miestelėnų trijų kiemų mokslinė rekonstrukcija.

Džiaugiamės, kad ekskursijoje dalyvavo ir nauji mokyklos mokiniai iš Ukrainos, kurie kartu  galėjo ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir geriau pažinti mūsų kraštą.

 Pavargę, bet kupini gerų įspūdžių bei praplėtę žinias apie mūsų kraštą, jo gamtą ir istoriją, grįžome namo.

 

                                                               Istorijos mokytoja Agnieška Naimavičienė

PARODA – KONKURSAS „PAVASARIO SPALVOS“

PARODA – KONKURSAS „PAVASARIO SPALVOS“

Mūsų mokyklos mokiniai dalyvavo respublikiniame konkurse – parodoje „Pavasario spalvos“, kurį organizavo Šiaulių „Ringuvos“ mokykla. Konkursas buvo skirtas Lietuvos bendrojo bei specialiojo ugdymo įstaigų mokiniams. Konkurso-parodos tema – „Pirmieji pavasario žiedai“, tikslas – atkreipti mokinių dėmesį į gamtos grožį, jos kaitą, perteikti įspūdžius meninėmis raiškos priemonėmis.
Dėkojame dailės ir technologijų mokytojai Boženai Lavrukevič už mokinių paskatinimą dalyvauti šiame gražiame pavasariškame konkurse.

MOKYKLA IR SPORTAS VIENIJA BENDRUOMENĘ

MOKYKLA IR SPORTAS VIENIJA BENDRUOMENĘ

          Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinė mokykla – mokykla, puoselėjanti senas ir kurianti naujas tradicijas. Čia dirbantys pedagogai ne tik „atidirba valandas‟, bet ir stengiasi kiek įmanydami dėl mokinių, organizuoja įvairius renginius, siekia suburti bendruomenę – mokinių tėvus, senelius, buvusius mokyklos auklėtinius – įvairioms sportinėms veikloms.

          Jau nuo senų senovės girdime posakį „Sveikame kūne – sveika siela‟. Šių žodžių galią akivaizdžiai patvirtina sportuojantys mūsų bendruomenės nariai. Mokyklos direktorius ROMUALD GŽYBOVSKI, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės auklėtoja GALINA GRINEVIČ, dailės ir technologijų mokytoja BOŽENA LAVRUKEVIČ, pastatų priežiūros specialistas VLADISLAV SAVICKIJ  – tai žmonės, kultivuojantys įvairias žiemos ir vasaros sporto šakas. Aišku, be išvardintų nuolat sportuojančių yra ir mokytojų sporto mėgėjų, pavyzdžiui, gana gerai žaidžiančių tinklinį. EVELINA ir EVALDAS GRINEVIČ – Senųjų Trakų bendruomenės pažibos, be kurių neapsieinama jokiose žaidynėse. Mūsų mokinių tėvai taip pat tinkamai atstovauja bendruomenei čia, Lietuvoje, ir Lenkijoje vykstančiose varžybose bei žaidynėse.

           Šį kartą nutariau sužinoti visą tiesą apie pasaulio lenkų žiemos ir vasaros sporto žaidynes. Tie, kas dirba šalia manęs, privalėjo atsiskaityti už visus metus ir ne vienerius, t.y. išvardinti visus nutylėtus savo ir kolegų sportinius laimėjimus. Per pavasario atostogas su dailės ir technologijų mokytoja Božena Lavrukevič „leidomės į kelionę laiku‟. Beje, kelionė buvo labai tolima ir įdomi. Iš karto noriu pabrėžti, kad nors mano pašnekovė dar pakankamai jauna mergina, tačiau jos sportinių laimėjimų kraitis nuolat papildomas naujais sportiniais trofėjais. Božena prasitarė, kad nuo ankstyvos vaikystės ji buvo fiziškai stipri. Šeimoje augo ne kokia baltarankė. Taigi šios dienos mano tikslas – ištraukti visas „paslaptis‟ į dienos šviesą.

           Mano pašnekovė atkūrė įdomų istorinį faktą, kad pirmosios pasaulio lenkų sporto žaidynės įvyko tolimais 1934 metais Varšuvoje. 9 dešimtmetyje mūsų mokyklos globėjas Andžejus Stelmachovskis šias žaidynes „prikėlė naujam gyvenimui‟. Mano pašnekovė Božena – įvairių žiemos ir vasaros sporto šakų kultivuotoja. Čiuožimas, slidės, netgi šaudymas – visa tai ir ne kartą išbandyta šios sportiškos merginos. Kartu su ja bandėme atsekti pasaulių lenkų žiemos žaidynių chronologiją. Pirmuosius ryškius Senųjų Trakų bendruomenės laimėjimus, patekusius į sporto žaidynių istoriją, užtikome jau 2010 metais. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės auklėtoja Galina Grinevič ir jos sūnus Evald Grinevič iš žaidynių parsivežė 2 bronzos medalius. 2012 metai buvo dar sėkmingesni: net 6 medalius laimėjo mūsų mokyklos mokiniai (Evelina Grinevič – 3 aukso, Evaldas Grinevič – 1 aukso ir 2 sidabro). 2016 metai mūsų mokyklos mokinei Evelinai Grinevič „atnešė‟ aukso ir sidabro medalį. Mano pašnekovės Boženos pirmasis sportinis debiutas įvyko prieš šešerius metus – 2016 metais Užkarpatėje. Pirmas blynas nebuvo prisvilęs – kartu su Galina Grinevič laimėta IV vieta. 2017 m. vasaros žaidynėse, vykusioje Torunėje, sidabro ir bronzos medaliais pasipuošė mokyklos direktorius Romuald Gžybovski, mokytoja Galina Grinevič, jos dukra Evelina. Šie medaliai buvo laimėti stalo teniso dvejetų varžybose. Evelina Grinevič stalo teniso vienetų varžybose laimėjo aukso medalį. 2018 m. žaidynėse, vykusiose Krynica zdrój, slidinėjimo rungtyje Evelina užėmė II vietą. Taigi metai po metų mūsų sportininkų medalių kraitis vis gausėjo. „Bevalgant apetitas auga‟, – pajuokavo mano pašnekovė. Ne kartą teko lipti jai ant nugalėtojams skirtos pakilos. „Koks būdavo jausmas?‟, – klausiu. „Nerealus‟, – atsako Božena. Tą patį ir ne kartą buvo patvirtinusi ir Galina Grinevič, kuri sporte yra ne naujokė. Jau ne vienerius metus ji yra išrinkta sportiškiausia mūsų mokyklos mokytoja.

           Ne kiekvienais metais Božena dalyvavo pasaulio lenkų sporto žaidynėse. Užkarpatė, Torunė, Krynica zdrój, Visla – čia jos būta, siekta ir kilta ant nugalėtojų pakylos vieno ar kito laiptelio. Šiemet, 2022 metais, Visloje Božena ir buvusi mūsų mokyklos mokinė Evelina Grinevič kilo ant auksinio žaidynių laimėtojų laiptelio. „Ar kažkaip specialiai ruošiatės žaidynėms?‟ – klausiu Boženos. „Ne visada, nes turiu didelį laiko deficitą‟. „Buvo keleri metai, kai vykdavau pasitreniruoti į Vilniaus Akropolio ledo areną, o mūsų žiemos juk tokios, kad „neužsisakysi‟ sniego, o ir kalnų neturime‟. Per papildomas žiemos atostogas vykusio seminaro metu Božena prasitarė, kad be sporto dar mėgsta stebėti bičių gyvenimą, labiausiai pailsi su jomis „bendraudama‟. Aktyvus ir sportiškas gyvenimo būdas nėra svetimas ne tik mokyklos darbuotojams, bet ir mūsų esamų ir buvusių mokinių tėvams, seneliams: ZENONUI ir VIKTORIJAI BARANOVSKIAMS, BOGDANUI RYNKEVIČ, MARIJAI PUČ, GALINAI ir GŽEGOŽUI GRINEVIČ, VLADISLAVUI SAVICKIUI, ALBERTUI FOMINOVUI.

          Tai, kas šiandien galbūt liko praleista, tikrai anksčiau ar vėliau išlįs į dienos šviesą. Belieka palinkėti Senųjų Trakų sportuojančiai bendruomenei dar sėkmingesnių startų visose būsimose pasaulio lenkų vasaros ir žiemos sporto žaidynėse.

 

 

DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Zdrowa surówka z samodzielnie wyhodowanych warzyw

Zdrowa surówka z samodzielnie wyhodowanych warzyw

Dzieci wiedzą o tym, że warzywa i owoce pełnią bardzo ważną rolę w żywieniu każdego człowieka. Dlatego też uczniowie klasy 2-ej wspólnie z wychowawczynią Wiolettą Naumowicz postanowili wyczarować zdrową surówkę z samodzielnie wyhodowanej sałatki, szpinaku i innych warzyw. Własnoręcznie wykonana surówka smakowała naprawdę wszystkim!

PRZYGOTOWANIA DO ŚWIĄT WIELKANOCNYCH W GRUPIE NAJMŁODSZYCH DZIECI SZKOŁY PODSTAWOWEJ IM. ANDRZEJA STELMACHOWSKIEGO W STARYCH TROKACH

PRZYGOTOWANIA DO ŚWIĄT WIELKANOCNYCH W GRUPIE NAJMŁODSZYCH DZIECI SZKOŁY PODSTAWOWEJ IM. ANDRZEJA STELMACHOWSKIEGO W STARYCH TROKACH

„Na wielkanocnym stole kolor się miesza z kolorem.
Śmieją się z każdej strony owsa wstążeczki zielone,

bazie srebrne, jak deszczyk…I co jeszcze?
Przy obrusie biała falbanka, złoty dzwonek baranka,
i tysiąc różnych kolorów na świątecznych pisankach“.

Malowanie pisanek – to chyba najpopularniejsza tradycja wielkanocna, gdzie ozdabiamy i kolorujemy skorupki jajek.

Tworzyć pisanki można na wiele sposobów, najprostszym z nich jest chyba zanurzanie jajek w wodzie, w której został zanurzony barwnik. Pisanki można także oklejać, jak również wyskrobywać koronkowe wzory ostrym narzędziem na skorupce.

Grupa przedszkolna naszej szkoły, zgodnie z tradycją, także przygotowała swoje pisanki. Proces farbowania sprawił ogromną radość. W miłej atmosferze każdy sobie udekorował świąteczną pisankę. Dzieci śpiewały piosenki, bawiły sie w tradycyjne zabawy.

Wielkanoc – to święto pełne tradycji i obyczajów. Tradycje wielkanocne sprawiają, że to święto staje się wyjątkowe, a świąteczne dni są bardziej radosne. Takich właśnie dni i dobrego wiosennego nastroju życzymy dla każdego. Wesołych Świąt!

Galina Gryniewicz,

pedagog kształcenia przedszkolnego