Lap 15, 2020 | Be kategorijos
,,Historia to nie tylko daty i bohaterowie, ale wrażliwość na duchową tożsamość narodu. Pieśni uczą jej najlepiej.” (Joanna i Jarosław Szarkowie)
Uroczystość, z okazji Święta Niepodległości 11 listopada, w grupie kształcenia przedszkolnego rozpoczęła na zajęciach muzyki od ,,Mazurka Dąbrowskiego”. Do hymnu dzieci ustawiły się z biało-czerwonymi chorągiewkami. Następnie dzieciaki wykonały piosenkę ,,Złota trąbka” oraz zagrały na instrumentach perkusyjnych do Mazurka G-dur Ignacego Jana Paderewskiego. Młodzi artyści udowodnili, że w ich jakże młodych duszach już mocno tkwi nutka patriotyzmu.
Uczniowie 1-ej klasy, do których chętnie dołączyli również trzecioklasiści, uczcili Dzień Niepodległości Polski podczas nietradycyjnej lekcji muzyki, tematem której była „Kartka z kalendarza − 11 listopada”.
Na wstępie lekcji zostały utrwalone wiadomości o symbolach narodowych. Dzieci dzieliły się wiedzą o fladze, godle, hymnie Polski i o okolicznościach, w których się hymn śpiewa.
Z serca, z szacunkiem i zachowaniem powagi uczniowie wspólnie zaśpiewali ,,Mazurek Dąbrowskiego”. Po uroczystym wykonaniu hymnu dzieci przypomniały jeszcze pieśni żołnierskie i patriotyczne, których nauczyły się w tym roku szkolnym. Przed wykonaniem piosenek przypomniały i opowiedziały, jakie wydarzenia z historii Polski opisują, o jakich bohaterach wskrzeszają pamięć i jak podtrzymywały na duchu wielu Polaków.
Dziecięce wykonanie utworów patriotycznych jest wspaniałym dowodem pamięci o historii Polski.
Lilia Kieras,
nauczyciel muzyki
***
10 listopada klasa 6 wraz z wychowawczynią odwiedziła na Starotrockim cmentarzu grób pochowanego tu zasłużonego żołnierza wojsk polskich. Cała klasa porządkowała nagrobek, odmówiła wspólnie modlitwę i zapaliła symboliczne znicze pamięci.
11 listopada uczniowie wraz z nauczycielką historii oglądali wystawę książek, albumów i atlasów o historii Polski i sławnych Polakach.
Magdalena Klepka,
wychowawczyni 6 klasy
***
11 listopada uczcili również uczniowie 5 i 9 klas podczas lekcji plastyki.
Podczas lekcji piątoklasiści wykonali wspaniałe biało-czerwone kwiaty z drewnianej sklejki, dodając do nich zielone listki i podstawki.
Uczniowie 9 klasy stworzyli biało-czerwone bransoletki techniką wiązania węzłów – makramą. Była to ciekawa propozycja na uczczenie tak ważnego dnia dla wszystkich Polaków.
Barwy narodowe w pracy plastycznej na Święto Niepodległości to obowiązkowy element. Dbamy o to, by prace naszych dzieci były ciekawe, by uświadomiły sobie, że patriotyzm nie może być nudny.
Bożena Ławrukiewicz,
nauczyciel plastyki
***
Narodowe Święto Niepodległości Polski upamiętniliśmy także z klasą 3. W ciągu tygodnia lekcje z języka polskiego nawiązywały do tematów z historii Polski. Dzieci poznawały legendy o powstaniu państwa polskiego, dowiedziały się jacy królowie i książęta rządzili Polską, poznały wybitne postacie słynnych Polaków i jak Polska odzyskała niepodległość. Dzieci poważnie i z dumą szykowały się do dnia 11 listopada. Wraz z wychowawczynią, jeszcze na początku tygodnia, wykonały piękne serduszka w barwach biało-czerwonych, które umocowały na patyczkach.
Pielęgnując pamięć o poległych bohaterach odwiedziliśmy grób młodego obrońcy Lwowa, szer. Tadeusza Oprycha, żołnierza 201 pułku piechoty Dywizji Ochotniczej, na cmentarzu w Starych Trokach. Oddając cześć, zapaliliśmy znicze i odmówiliśmy wspólnie modlitwę.
Mimo ograniczeń związanych z pandemią udało nam się uczcić 102. rocznicę odzyskania przez Polskę niepodległości. Dzięki takim lekcjom patriotyzmu najmłodsze pokolenie będzie kultywować pamięć o przodkach, interesować się kulturą i historią swego narodu.
Elwira Lavrukaitienė,
wychowawczyni 3 klasy
Lap 14, 2020 | Be kategorijos
Daugelyje Europos šalių kinas įtrauktas į mokyklų mokymo programas ne tik kaip kino kūrimo procesas ar kinas kaip meno šaka, bet kaip savarankiškas informacijos šaltinis drauge ugdantis ir bendrąsias kompetencijas – emocinį intelektą bei kritinį mąstymą. Šią savaitę, tęsdami netradicinių pamokų ciklą, su 6 ir 9 kl. mokiniais užsiregistravome kino edukacijos ugdymo bazėje dalyvauti projekto „Mokomės iš kino” veiklose, kurios įvairiose Lietuvos mokyklose vykdomos nuo kovo mėnesio, nuo pirmosios koronaviruso bangos.
Kino edukacijos ugdymo bazė – tai Lietuvos kino centro įgyvendinama formaliojo ugdymo programa, kuri skatina mokinių domėjimąsi šalies kūrėjų filmais, ugdo kritinį mąstymą, o mokytojams siūlo informacijos šaltinius, kurie dėstymo procesą papildo vizualine medžiaga. Filmai suskirstyti į keturias skirtingo amžiaus mokinių grupes. Kūriniai gali būti taikomi literatūros, dorinio, pilietinio ugdymo, užsienio kalbų, istorijos, meninio ugdymo pamokose.
Su šeštokais pasirinkome režisieriaus Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė”, kuris mus nukėlė į sovietmečio Vilnių. Pagrindinė filmo veikėja Inga yra ta ašis, aplink kurią verda visas gyvenimas. Neišvaizdžią mergaitę Ingą, gyvenančią su vieniša mama, mėgsta visi kiemo vaikai, ir žaisdami (ratu susėdę vaikai vidury šokantįjį apipila pagyromis arba patyčiomis) ją visada išrenka „gražuole“. Ji – širdingiausia ir tiesiog spindinti mergaitė didelėje kiemo vaikų draugijoje. Tik vienas berniukas atvirai pasako, kad ji negraži. Jis neseniai atsikėlė gyventi į šį kiemą, gavo „Nebylio“ pravardę ir nežada pripažinti nesuprantamas žaidimo taisykles. Inga išgyvena krizę. Viktoras, pastebėjęs Ingos pasimetimą, atneša jai gražią gėlę. Inga seniai apie tokią svajojo. Ji ir vėl laiminga.
Po filmo peržiūros gavome metodinę medžiagą, todėl išsamiai aptarėme matytus kadrus, kalbėjome apie sovietmetį, apie pačių šeštokų tarpusavio santykius ir jų santykius su tėvais. Buvau maloniai nustebinta, kad mokiniai iš savo tėvų ir senelių daug ką žino apie sovietmečio žmonių gyvenimo kasdienines realijas. Šio filmo siužetas, mano manymu, itin tinka pokalbiams apie žmogiškąsias vertybes, vidinį ir išorinį žmogaus grožį, grožio stereotipus, vaikų tarpusavio santykius bei jų santykius su suaugusiaisiais, vaiko ir motinos ryšį.
Su devintokais peržiūrėjome itin jautrų ir atvirą režisieriaus Ronaldo Buožio dokumentinį filmą „Rūta”, kuriame pasakojama apie Lietuvos plaukikę Rūtą Meilutytę. Šis filmas leido iš labai arti pažvelgti į vieną daugiausiai pasiekusių Lietuvos sportininkių. Filmas atskleidė mažai žinomas Rūtos asmeninio gyvenimo detales nuo vaikystės iki sportinės karjeros aukštumų. Vos sulaukusi penkiolikos metų mergina pelnė olimpinį auksą. Su neįtikėtina sėkme siūbtelėjo ne tik visos šalies meilės, bet ir didžiulių lūkesčių, iki tol nepatirto viešumo banga. Stebėdami ekrane nuolat besikeičiančius kadrus įdėmiai klausėme Rūtos pasakojimo, matėme vertingiausius epizodus iš jos „auksinio plaukimo” Londono olimpiadoje. Iš merginos lūpų sužinojome apie itin skaudžias jos gyvenimo patirtis. Būdama 4 metų Rūta prarado savo mamą, iki 8 metų šalia jos nebuvo tėčio, kuris dirbo Jungtinėse Amerikos valstijose norėdamas savo šeimai suteikti geresnes gyvenimo sąlygas. Po mamos žūties Rūta su 2 broliais augo močiutės, tėčio mamos, namuose Kaune.
Besikeičiant filmo epizodams matėme alinančių kasdieninių treniruočių epizodus Anglijoje, klausėmės jos trenerių pasakojimų apie ištvermingą, nuosekliai tikslo siekiančią Rūtą. Visus nepaprastai sužavėjo jos tvirtas charakteris, tikslo siekimas. Džiaugėmės merginos iškovotu auksu Londono olimpiadoje, liūdėjome dėl nesėkmės Rio de Žaneiro olimpiadoje, piktinomės žurnalistų ne vietoje ir ne laiku užduodamais netaktiškais klausimais. Mažai kas žinome, kad likus keliems mėnesiams iki Rio de Žaneiro olimpiados Rūta susilaužė alkūnę. Buvo neaišku, ar ji galės dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Įvairios mintys kirbėjo merginos galvoje, o užklupusi depresija visiškai sujaukė jos gyvenimą – ji galvojo net apie savižudybę. Dabar žinodami visas detales apie Rūtos nesėkmių virtinę galėsime ją tik pateisinti. Profesionalus sportas turi savo kainą: arba tu būsi laimėtojas, arba visos tautos pasmerktas dėl pralaimėjimo.
Mokiniai ne tik peržiūrėjo filmus, bet ir turėjo galimybę susipažinti su kino žanrais, filmo kūrimo etapais, kino profesijomis, su dokumentinio ir vaidybinio kino specifika. Vykusios aktyvios diskusijos ir aptarimai parodė, jog iš kino galima daug išmokti, jog jis verčia susimąstyti. Dauguma mokinių suprato, kodėl svarbu pasirinkti tinkamą filmą. O tai ir moko daryti projekto „Mokausi iš kino” organizatoriai.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Lap 12, 2020 | Be kategorijos
Ieškodama įvairesnių lietuvių kalbos ir literatūros pamokų vedimo būdų ir metodų, visai netikėtai internete radau informaciją apie renginių ciklą, kurį mokiniams siūlė Vilniaus universitetas. Lapkričio 9–20 dienomis šioje aukštojoje ugdymo institucijoje pradėjo vykti atsinaujinęs renginių ciklas „Studentas vienai dienai“. Reaguojant į epideminę padėtį Lietuvoje įvairios paskaitos čia vyksta nuotoliniu būdu, o renginio metu mokinių laukia universiteto dėstytojai ir studentai online paskaitose, praktiniuose bei laboratoriniuose užsiėmimuose.
Kodėl nutarėme su dešimtokais dalyvauti „Studentas vienai dienai“ veikloje? Buvo įdomu išgirsti ir pamatyti gyvai vykstančią Vilniaus universiteto dėstytojo paskaitą. Mokiniai bent trumpam galėjo tapti tikrais studentais ir netgi užduoti norimus klausimus. Tokie susitikimai įdomūs ir naudingi siekiant apsispręsti, ką toliau norėtų studijuoti mokiniai. Stimulas dalyvauti paskaitoje buvo taip pat būsimas pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas. Labiausiai, aišku, žodinė jo dalis – monologinis kalbėjimas iš anksto pasirinkta tema.
Paskaita „LDK ir Prūsų Lietuvos literatūra” truko visą akademinę valandą. Be Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentų ir mūsų mokyklos dešimtokų paskaitoje dalyvavo mokiniai iš Kėdainių ir Varėnos gimnazijos. Darius Kuolys, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, puikus lektorius, visą paskaitos laiką buvo labai įdomiai prikaustęs visų mūsų dėmesį. Nors pačiai asmeniškai neteko anksčiau susidurti su Dariumi Kuoliu, tačiau buvau daug apie jį girdėjusi ir skaičiusi.
Docentas Darius Kuolys papasakojo apie Baroko epochą, jos rašytojus, poetus, filosofus. Daug dėmesio lektorius skyrė Simonui Dachui ir Blezui Paskaliui. S. Dachas – garsus Prūsijos poetas, parašęs apie 2000 eilėraščių. S. Dacho pasaulietinė ir bažnytinė poezija sudaro darnią visumą. Amžininkai jį vadino „Prūsijos Petrarka“ ir laikė talentingiausiu Karaliaučiaus literatų ratelyje, vienijusiame žymiausius poetus ir kompozitorius. Jis buvo dvaro poetas ir išgarsėjo kurdamas užsakomuosius eilėraščius lotynų ir vokiečių kalbomis. Eilėraščiuose S. Dachas įamžino kilmingų Prūsijos asmenų gyvenimo įvykius: jungtuves, krikštą, valstybės tarnybos jubiliejus ir laidotuves. Kaip pastebėjo S. Dacho poezijos tyrėjai, kone kiekvienas jo eilėraštis tapdavo ode. B. Paskalį mokiniai pažįsta kaip garsų matematiką ir fiziką, tačiau jis buvo ir filosofas. Gal šis naujas amplua jiems buvo ir labai netikėtas. Aš net neabejoju, kad iš matematikos mokytojos lūpų dešimtokai turėjo girdėti, kad, būdamas 16 metų, B. Paskalis sukūrė kūgio pjūvio teoriją, po trejų metų sukonstravo skaičiavimo mašiną, atrado hidraulinio preso veikimo principą, taip pat galimybę barometru matuoti oro slėgį. Taip pat Paskalis dirbo ir tikimybių teorijos srityje, 1654 metais atrado Paskalio trikampį bei jį paaiškinančią teoriją. Vėliau atitolo nuo matematikos, fizikos ir užsiėmė religine filosofija. Jį patraukė jansenistų religinio sąjūdžio idėjos. Poetas ketino parašyti veikalą „Krikščionybės apologija“, bet nespėjo – sutrukdė mirtis.
Savo paskaitą docentas D. Kuolys paįvairino didikų testamentų fragmentais ir įvairiomis prasmingomis bei taikliomis citatomis. Citatas lektorius įterpė norėdamas pailiustruoti rašytojų ir poetų pasaulėjautą. Pasąmonėje įstrigo šios citatos: „Nieko tikresnio negali būti už mūsų pačių mirtį” (S. Dachas), „Žmogus tik nendrė, tik mąstanti nendrė”, „Kur aš bepažvelgčiau, visur mane supa migla… Ir mano širdis kenčia.” (B. Paskalis).
Šiandien daug įdomaus sužinota, išgirsta. Kai mokytojas, naudodamas paskaitos metodą, pasakoja yra viena, virtualiai pirmą kartą patekus į aukštąją ugdymo instituciją dėstytojo paskaita palieka neišdildomą įspūdį. Dar neturėjau progos paklausinėti dešimtokų apie šios dienos patirtį studento kėdėje, bet labai lauksiu artimiausios literatūros pamokos, kurios metu būtinai pakalbėsime ir apie Simoną Dachą, ir apie Blezą Paskalį, ir apie naują bei neįkainojamą patirtį.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Lap 4, 2020 | Be kategorijos
„Pracą dziecka jest zabawa.
Dzieci uczą się poprzez wszystko, co robią” (Carolyn Hooper)
Minęły pierwsze dwa miesiące nauki, a już tak wiele w szkole się wydarzyło! Uczniowie powrócili do szkolnych ławek zadowoleni, ponieważ na spotkanie czekali od marca. Wszystkim towarzyszył pozytywny nastrój i nastawienie, że szkoła to nie tylko trudne obowiązki, ale również radość z czerpania wiedzy, zdobywania nowych umiejętności i odkrywania świata poprzez aktywne działanie.
Cieszę się, że moi wychowankowie z 3 klasy swoją aktywność twórczą wykazują podczas nietradycyjnych lekcji, w działalności pozalekcyjnej oraz w czasie różnych spotkań klasowych. Jako wychowawczyni stale staram się lepiej poznać każde dziecko. Jednym z takich sposobów jest obchodzenie urodzin w klasie, które dla każdego dziecka jest ważnym świętem. Sonata i Gabriel już mieli swój własny, wyjątkowy dzień, w którym czuli się najważniejsi i to na nich skupiała się uwaga.
Jesienna pogoda pozwoliła wiele czasu spędzić na podwórku, na boisku szkolnym i placyku zabaw. Wszyscy wiemy, że zabawy ruchowe na świeżym powietrzu to źródło wielu zdrowotnych korzyści i mają pozytywny wpływ na ogólny rozwój dziecka. Oprócz zabaw sportowych obserwowaliśmy przyrodę, zbieraliśmy materiały przyrodnicze, z których udało się stworzyć piękne „pajęczynki”. Ciesząc się Babim latem fotografowaliśmy jesienne widoki, fiksując je w kolorowych ramkach. Piękne prace artystyczne dzieci tworzyły z plasteliny, z papieru. Dzieci aktywnie uczestniczyły w imprezach ogólnoszkolnych, takich jak Dzień Nauczyciela, Europejski Dzień Języków. Szczególnie wychowankom się zapamiętał „dzień soków”. Tego dnia dzieci zapoznały się ze sposobem robienia świeżego soku, z wyglądem sokowirówki, uświadomiły zachowanie ostrożności przy korzystaniu z urządzeń elektrycznych, znaczenie picia świeżo wyciśniętych soków dla zdrowia.
Wspólnie z dziećmi staramy się, aby w klasie zawsze było przytulnie, rodzinnie i wesoło. Jako wychowawczyni zachęcam dzieci do tworzenia i eksperymentowania, dzielenia się pomysłami, dobrocią, uczę żyć w świecie bez gniewu, cieszyć się tym, co nas otacza.
Elwira Lavrukaitienė,
wychowawczyni 3 klasy
Cząstkę z naszej codziennej pracy można zobaczyć na załączonych zdjęciach.
Lap 4, 2020 | Be kategorijos
Spalio 23 dieną Trakų kultūros rūmuose įvyko Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės viktorina „Branginu kalbą ir Tėvynę“. Viktorinoje dalyvavo penkios komandos, atvykusios iš Klaipėdos, Visagino, Lentvario, Trakų ir Senųjų Trakų. Džiaugiamės savo mokyklos mokinių komanda: Sebastjan Balkevič, Beata Baranovska, Ana Baranovska, Alicja Baranovska, Amelija Naumovič, Kornelija Pilecka, Karina Stankevič. Mokiniai pademonstravo savo žinias atsakinėdami į viktorinos klausimus ir atlikdami užduotis bei užėmė I-ą vietą.
Mokytoja Renata Matickienė