Vasara. Oras pripildytas svajingos ir magiškos šviesos. Vaikystė ir vasara – vieni iš nuostabiausių ir įsimintiniausių žmogaus gyvenimo tarpsnių, kurie nubėgdami praeitin palieka džiaugsmą, nerūpestingumą, prisirpusių žemuogių skonį. Vasaros pradžia visuomet atkeliauja su visame pasaulyje švenčiama Tarptautine vaikų gynimo diena, kurios metu primenama, kad būtina saugoti ir gerbti mažųjų gyventojų teises.

                Šie metai buvo išskirtiniai, kai karantino sukaustytas gyvenimas visą žiemą ir pavasarį buvo užvėręs duris bendravimui, pasibuvimui drauge, nuoširdžiam vaikų juokui. Taigi per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas nutarėme šiek tiek atsigriebti. Su 5-6 klasės mokiniais nemažai kalbėjome apie gražiausią žmogaus gyvenime tarpsnį – vaikystę. Mūsų dėmesio centre atsidūrė 2 programiniai literatūros kūriniai: Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“ ir Oskaro Vaildo „Laimingasis princas“. Perskaitę kūrinių ištraukas svarstėme apie pagrindinės kūrinio veikėjos Irutės vaikystę, lyginome savo ir mergaitės patirtis. Remdamiesi Oskaro Vaildo kūrinio ištraukomis su penktokais kalbėjome apie nelaimingus vaikus. Mokiniai noriai dalijosi prisiminimais apie šviesius ir nerūpestingus savo vaikystės metus. Kompiuterio monitoriuje mačiau laimingus vaikų veidus, kuriuos puošė nuoširdžios šypsenos. Su mokiniais prisiminėme jų teises bei pareigas, kalbėjome apie karą ir taiką. Pasigaminome vaizdinės medžiagos: pateiktį, pailiustruotą prasmingais posakiais apie vaikystę, ir penktokų bei šeštokų nuotraukomis, tapusiomis puikia medžiaga stendų gamybai, lankstinukus, kuriems surinkome informaciją, o vėliau ją išsamiai aptarėme. Iš pokalbio su vaikais supratau, kad jų vaikystę visada lydėjo ir lydi meilė, juokas, ieškojimai ir atradimai. Jie visi mėgsta svajoti, o svarbiausia, kad auga saugiame, spalvingame gėrio ir grožio pilname pasaulyje.

             Vaikai – tai mūsų sparnai – jie privalo būti sveiki, stiprūs, kad mūsų gyvenimus pakylėtų, kad nuskraidintų mus ten, kur jau liestume viską jų rankomis ir pasaulį regėtume jų akimis: svajonėj, fantazijoj, pasakoj – ten galėtume būti laimingi. Žiūrėkime į vaikus taip, kaip žiūrima į medžius – su dėkingumu, nes tai palaima, bet be lūkesčių ar norų, juk nereikalaujame, kad medžiai būtų kitokie. Mylėkime vaikus tokius, kokie jie yra.

Daiva Daukševičienė,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja