SALDŽIOS SVAJONĖS LINK

Bal 4, 2022 | Be kategorijos

               Senajame Tarpupyje gyvenantį dešimtoką ERNESTĄ BEDULSKĮ galima būtų vadinti jo šeimos pasididžiavimu – vaikinas ne tik gerai mokosi, bet yra ir puikus pagalbininkas namuose. Grįžęs iš mokyklos jis paruošia namų darbus, padeda mamai, sutvarko namus ir net gardžią vakarienę ar kokį desertą šeimynai paruošia.

                Ernestas konditerija susidomėjo dar vaikystėje. Kai mama gamindavo valgyti, visada jį pasisodindavo priešais, kad stebėtų visą maisto gamybos procesą. Kai berniukas paaugo, jau ne tik žiūrėdavo, kaip tai daro mama, bet ir pats jai padėdavo. Niekas Ernesto giminėje konditerija ypatingai nesidomėjo, o jis pabandė ir užsikabino. Ernestas mėgsta ir nebijo eksperimentuoti, t. y. išgauti skirtingus saldžiųjų kepinių skonius. „Grįžtu aplankiusi artimuosius, o manęs jau laukia garuojantis patiekalas, neretai – ir torto ar pyrago gabalėlis“, – džiaugiasi Ernesto mama p. Zofija, kažkaip ypatingai nesureikšminanti tokio sūnaus gebėjimo. Bet… šiuolaikinius paauglius auginantys tėvai sutiks: tokių kaip Ernestas – vienetai. Ypatingas nesijaučia ir pats Ernestas. Šiuolaikiniai paaugliai labai daug laiko praleidžia prie išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, tačiau vaikinas niekada nebuvo vienas iš tų, kurių diena prasideda prie išmaniųjų įrenginių ir taip pat baigiasi. „Gyvenu kaime, tad lauke, ypač vasarą ar pavasarį, tikrai yra ką veikti‟, – teigia Ernestas.

               Ernesto svajonė – tapti garsiu konditeriu ir turėti savo privačią kepyklėlę. Įvairių švenčių, pvz., Rugsėjo 1-osios, Mokytojo dienos, gimimo dienos proga Ernestas nepatingi ir iškepa kokį nors burnoje tirpstantį skanėstą, kuriuo pavaišina mūsų bendruomenės narius. Į klausimą: „Ar pirmas blynas neprisvilo?‟ Ernestas atsakė: „Tortas, kaip pirmąkart kepant, tikrai buvo pavykęs. Gal estetinio grožio nebuvo, nes kepinys buvo truputį patežęs, ne toks kaip nuotraukoje, bet skonis buvo tikrai geras‟. Bet… Ernestas rankų nenuleido – toliau „studijavo‟ konditerijos subtilybes.  Daugiausia laiko, anot pašnekovo, užima kepinių papuošimas. Tam, kad patraukliai papuoštum tortą, tenka užtrukti net ir kelias valandas. „Ar negaila tiek laiko investuoti?‟ – klausiu Ernesto. „Tikrai, ne‟, – atsako jis. Labiausiai vaikinukui patinka kepti keksiukus, nes greita, paprasta, skanu. Skaniausi desertai jam yra tie, kurie papuošti vaisiais – pamačius iškart akys spindi ir neaišku, kodėl. Laisvalaikiu Ernestas dar ir truputėlį dirba – juk smagu turėti savo nuosavų pinigėlių! Noriu pabrėžti, kad darbas vaikino mokslams  netrukdo. Tik nepagalvokite, kad vaikinas paperka mokytojus pasakiškais skanėstais. Ernestas pats labai stengiasi. Jeigu ko nesupranta, drąsiai prašo mokytojų pagalbos, o mokytojai savo ruožtu bet kada atskuba padėti.

               Dešimtokas Ernestas supranta, kad reikia gerai mokytis bei pagelbėti namuose. Tortų kepimą jis laiko jau seniai atrastu pomėgiu, iš kurio jau dabar papildomai užsidirba. Beje, baigęs 10 klasių vaikinukas planuoja vykti į Vilnių mokytis ir tapti diplomuotu konditeriu. Ir ką gali žinoti, gal laikui bėgant Ernestas ir įgyvendins savo svajovę… Sėkmės tau, Ernestai!

DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,

lietuvių kalbos ir  literatūros mokytoja

PER GYVENIMĄ AZARTO PILNA KRŪTINE

Bal 1, 2022 | Be kategorijos

                Mūsų mokykloje ugdomi mokiniai yra ypatingi. Ar rasime dar kur mokyklą, kurioje visi gali dainuoti, šokti, sportuoti, vaidinti? Turbūt vargiai. Kas išaugina mokiniams sparnus? Žinoma, kad tėvai ir geri pedagogai.

              Bet… šįkart ne apie puikius tėvus ir pedagogus, o apie dar vieną mokinį ir jo neįprastą pomėgį. DANIEL JARMOLOVIČ – septintokas, aistringas motokroso mėgėjas ir šiaip visais atžvilgiais šaunus vaikinukas. „Kas gi tokio tavo pomėgio kaltininkas?‟, – klausiu Danieliaus. „Tėtis, o kas gi daugiau‟, – net nedvejodamas atsako berniukas. Apie motokrosą Danielius galėtų kalbėti nesustodamas, valandų valandas. Matau, suprantu, kad jam patinka tai, ką jis veikia.

              Motokrosas Danieliaus gyvenime atsirado visai neatsitiktinai. Tėtis Leonidas buvo ir yra aistringas motokrosininkas. Likimas taip lėmė, kad tėtis Danieliui nupirko pirmąjį rožinės spalvos motocikliuką, nes kaipgi sūnus be technikos. Tuo metu berniukas labai mėgo piešti „saules‟ savo dviračiu kieme, tad tėtis pasirūpino, kad jis turėtų savo pirmąją rimtesnę transporto priemonę. Visas Danieliaus šeimos gyvenimas yra susijęs su motokrosu. Netgi mama ir vyresnioji sesuo yra išbandžiusios motociklo teikiamus privalumus. Tiesa, joms atsirado svarbesnių moteriškų reikalų, todėl sportuoti išleido du savo šeimos vyrus. Danieliaus meilė šiam sportui gimė ir iš jo paties susidomėjimo. Į motokroso varžybas berniukas keliauja kartu su tėčiu. Kitaip tariant – Jarmolovičių duetas. Jie abu yra ne profesionalai, bet mėgėjai. Jau kuris laikas motokrosas yra neatsiejama Danieliaus gyvenimo dalis.

               Prieš kiekvienas mėgėjiškas varžybas visi šeimos nariai nerimauja, tačiau svarbiausia važiuoti su protu ir neviršyti savo galimybių. Važinėdamas Danielius yra patyręs įvairių smulkių traumų, tačiau jei krenti – atsistoji ir važiuoji toliau. Mano pašnekovas mano, kad šiame sporte vienintelis įmanomas atsargumas yra savo galimybių įsivertinimas. Kartais, anot Danieliaus, jau taip stipriai užvaldo adrenalinas ir azartas, bet sveikas protas vis dėlto nugali. Didžiausi berniuko sirgaliai ir rėmėjai yra jo šeimos nariai. Danielių visada palaiko ir aplinkiniai žmonės, jo bendraklasiai, kurie suteikia dar daugiau pasitikėjimo savimi. Šiuo metu Danielius laukia nesulaukia, kada gi su tėčiu apsižergs savo metalinius „draugus‟ ir su vėjeliu pralėks Senųjų Trakų keliais ir keliukais. Danielius – taupus vaikinukas. Jis renka pinigėlius naujam motociklui ir laukia nesulaukia, kada galės išsilaikyti motociklininko teises.

          Tikslų įgyvendinimas ir pomėgių pasirinkimas mažai priklauso nuo vietos, kurioje žmogus gyvena ar jos dydžio. Svarbiausi dalykai – begalinis noras, užsidegimas, pasitikėjimas savimi, tėvų ir artimųjų palaikymas. Kiekviena, kad ir neįtikėtinai skambanti svajonė ar planas, yra įmanomas, tačiau tuo reikia visuomet tikėti ir eiti to kelio link. Toks yra mūsų aštuntokas Danielius.

DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja