Bir 14, 2022 | Be kategorijos
Gyvenimas mokykloje nėra nuobodus – jis mums visiems dovanoja daug smagių potyrių – visa bendruomenė drauge rūpinamės įvairių mokomųjų kalbų populiarinimu. Vieni rašo diktantus, kiti kuria tekstus, deklamuoja savo kūrybos eilėraščius ar dailina rašyseną. Bendruomenės narių širdys plaka vienu ritmu, visi gyvename bendru tikslu – visapusišku mokinių ugdymu.
Su mokiniais noriai dalyvaujame įvairiuose konkursuose. Šį kartą buvome pakviesti išbandyti savo jėgas respublikiniame kūrybinių darbų konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą‟, kuris buvo skirtas svarbiai Lietuvai datai – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, švenčiamai gegužės 7 dieną. Jau antrus metus šiame konkurse mes išbandėme savo laimę. Pirmieji metai buvo sėkmingi dabar jau 10 klasę bebaigiančiai Karolinai Prokopjevai, todėl ir šiemet nutarėme vėl stoti į kovą su konkurentais.
Birželio 13 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo surengta konkurso laimėtojų pagerbimo šventė. Respublikinio konkurso rengėjams išsiuntėme penktokės Arnetos Gudalevič darbą, kuris buvo pavadintas „Pirmasis susitikimas su kalba‟. Mokinė parašė labai nuoširdų pamąstymą. Savo ilgalaikę draugystę su lietuvių kalba Arneta labai brangina. Apskritai, ji yra susigyvenusi su visomis kalbomis, kurios yra dėstomos mūsų mokykloje. Arneta turi gebėjimų ir noriai kuria. Nespėju tik pasiūlyti kokios temos rašinėliui, o ji jau, žiūrėk, ir pripildo juodraštį sakiniais. Ir ne bet kokiais, o turinčiais meninės raiškos priemonių! Mergaitė greitai mokosi, t.y. perima įvairias tekstų kūrimo subtilybes. Jau dabar suvokia, kad būtina kažkuo sudominti būsimus skaitytojus. Arneta žino, kad darbas neturi būti nuobodus, tuomet ir sėkmė aplankys. Na, taip ir nutiko šį kartą – pelnyta 3 vieta. Aišku, sėkmingais nori būti daugybė mokinių iš visos Lietuvos.
Respublikinio kiūrybinių darbų konkurso laimėtojus pasveikino Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė, „Lituanistų sambūrio“ valdybos pirmininkė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, konkurso vertinimo komisijos narė Irena Baltakienė. Renginį vedė Daina Balčienė ir Rita Urnėžiūtė. Konkursą rėmė ir pagrindinius prizus nugalėtojams įsteigė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Arnetos darbas buvo pripažintas įdomiu ir nuoširdžiu, todėl jai teko skaityti jo ištrauką.
Taigi visiems, kurie nedrįsta pradėti kūrybinio proceso, linkiu imtis plunksnos ir kurti miniatiūras, rašinius, piešti piešinius, muzikuoti, sportuoti. Kuriantis žmogus yra nepaprastai gražus.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Geg 30, 2022 | Be kategorijos
11 maja uczniowie 1-2 klasy wraz z wychowawczyniami wybrali się do Wilna. Szkolny autobus bezpiecznie zawiózł wszystkich do miejsca, które dzieci znały tylko z książek, encyklopedii i telewizji. Zoo – przytulne, cieplutkie i piękne. Przewodnik zoo opowiedział wiele ciekawostek o małpkach, żółwiach, lemurach, wężach.
Wiele wrażeń pozostawiła możliwość dotknąć do niektórych zwierząt i owadów. A karmienie królików było tą wisienką na pysznym zoologicznym torcie.
Diana Tomaszewicz
wychowawczyni 1 klasy
Geg 30, 2022 | Be kategorijos
7 maja w Wilnie odbyła się uroczysta parada polskości, którą uczczono Dzień Polonii i Polaków za Granicą oraz kolejną rocznicę Konstytucji 3 Maja.
Niezmiernie się cieszymy, że z wielką radością i dumą wspólnota Szkoły Podstawowej im. Andrzeja Stelmachowskiego w Starych Trokach wzięła udział w świątecznym przemarszu.
Wychowanie patriotyczno-obywatelskie jest dziś bardzo aktualne, dlatego dbamy o utrzymanie kultury, języka i obyczaju polskiego. W uroczystym pochodzie uczestniczyli uczniowie, rodzice, nauczyciele, administracja szkoły.
Z powiewającymi biało-czerwonymi flagami i z gorąco bijącymi sercami przeszliśmy z placu Niepodległości, aleją Giedymina ulicami Wileńską i Wielką do Ostrej Bramy, gdzie została odprawiona Msza św. przy cudownym obrazie Matki Bożej.
Administracja szkoły
Geg 5, 2022 | Be kategorijos
Kuo prasideda Jūsų diena? Ar turite privalomų rytinių ritualų?
Dieną pradedu gana anksti kasrytine mankštele kūnui, kad dingtų nakties sąstingis Ryte mėgstu sočiai papusryčiauti ir visus miegus galutinai išvaikyti puodeliu baltos kavos. Džiaugiuosi, kad kelionei sugaištu labai nedaug laiko – juk mokykla tiesiog ranka pasiekiama.
Kam skiriate didžiausią dienos dalį? Kaip planuojate savo darbus?
Peržengęs savo kabineto duris, pirmiausia įsijungiu kompiuterį ir peržiūriu elektroninius paštus: mokyklos, darbinį ir asmeninį. Aišku, informacijos srautus seku nuolat – darbas įpareigoja. Didelę dienos dalį skiriu planavimui, dokumentacijos tvarkymui, dalykinių laiškų rašymui. Stengiuosi pasirūpinti ir visu savo kūruojamu „ūkiu‟. Mikroautobuso būklė, valgyklos, bibliotekos darbas, visos dienos darbo grupė, papildomojo ugdymo būrelių veikla – visų sričių sklandus darbas man yra nepapastai svarbus. Pietų pertrauką ne visada pavyksta išnaudoti pagal paskirtį, nes atsiranda įvairių nenumatytų atvejų, kai pietūs nusikelia net į vakarą.
Apibūdinkite, kokios situacijos dirbant direktoriumi Jums yra sunkiausios.
Manau, kad visuose darbuose sunkiausias yra vienintelis dalykas – tai santykių kūrimas. Man reikia kurti santykius su visais: ir su mokytojais, ir su mokiniais, ir su techninio personalo atstovais. Santykiai – tarsi atskiras pasaulis. Man labai svarbu sukurti gerus santykius. To vienas padaryti negaliu, tad labai tikiu kitų geranoriškumu, pasitikiu savo suburta ir laiko išbandyta puikia komanda.
Jeigų tektų pradėti viską iš naujo, kam skirtumėte prioritetą: mokytojo darbui ar administraciniam?
Iš tiesų esu dar ir fizikos mokytojas. Diena dienai nėra lygi. Jeigu reikėtų pasverti, tai teigčiau, kad darbas su jaunąja karta atsveria administracinį darbą. Smagu matyti, kaip mano akyse auga mokiniai, pirmiausia – tai mokomojo dalyko žinių prasme. Kiekvienam mokytojui tai yra svarbiausia. Esu išugdęs stiprių fizikų: Kamilia Fomonova, Evelina Grinevič; Ana Baranovska, Beata Baranovska, Alicija Baranovska, Sebastjan Balkevič – tai tie mokiniai, kurie tvirtais žingsniais žengia jau pramintu fizikos keliu.
Kaip Jūs apibūdintumėte visus savo darbo metus mokykloje? Kokie pokyčiai čia vyko?
Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje dirbu jau 21 metus. Man gera jausti gyvą mokyklos pulsą ir norisi stengtis, kad atsinaujintų jos erdvės, kad šviesėtų ne tik sienos, bet ir veidai. Man patinka čia dirbti: aš susigyvenau su kolektyvu, pažįstu visus vaikus, tėvus, jaučiu tą ritmą, kuriuo gyvena mokykla, tą alsavimą, kuriuo ji gyva. Ir pats jau į visa tai įsigyvenau, tapau mokyklos dalimi. Mano akyse mokykla savotiškai užaugo: tapo didesnė, erdvesnė, gražesnė. Visa tai vyko tarptautinių projektų dėka labai intensyviai bendradarbiaujant su Lenkija. Aišku, prie mūsų augimo prisidėjo ir Trakų rajono savivaldybė. Jau ne vienerius metus džiaugiamės priestatu, erdvia sporto sale, renovuota mokykla, sporto aikštynu. Turime visas sąlygas pilnaverčiam jaunosios kartos vystymuisi.
Ką veikiate laisvalaikiu, kurio beveik neturite?
Išties, po darbo aš turiu kitą gyvenimą, kuriuo labai džiaugiuosi. Mano laisvalaikis yra labai aktyvus. Daug sportuoju: kelis kartus per savaitę skubu į teniso treniruotes, vykstančias mokyklos sporto salėje. Esu prisiekęs tinklinio fanas, dalyvauju pasaulio lenkų vasaros ir žiemos sporto žaidynėse. Turiu sukaupęs įspūdingą medalių ir kitokių apdovanojimų kolekciją. Namuose atsiradus laisvai minutei mielai paskaitau knygą, turiu sodą, daržą. Rudenį rūpinuosi derliumi. Jau 20 metų dainuoju Trakų kultūros rūmų lenkų dainų ir šokių ansamblyje „Trocznie“. Net karantino laikotarpiu mūsų ansamblis nenutraukė repeticijų – linksmai dainuodavome naudodamiesi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Ir ne tik dainuodavome, bet ir didžiąsias metines šventes švęsdavome. Visai neseniai atradau dar vieną pomėgį – „automobilių prikėlimą naujam gyvenimui”. Šis pomėgis reikalauja žinių, kruopštumo, kurio nūdienos jaunimui stinga. Įsivaizdavau, kad automobilių renovacijos procesas bus sudėtingesnis, bet taip tik atrodė. Džiaugiuosi, kad man draugiją palaiko sūnus – smagu, kai yra su kuo pasitarti, vyriškai pasikalbėti.
Vis dėlto gal kažkuo labai domitės ar kažkas labai patinka?
Man labai patinka keliauti. Su sutuoktine esame aktyvūs keliautojai, iki karantino žiemą išvykdavome slidinėti, o vasarą keliaudavome po pasaulį. Aišku, tas mūsų pasaulis – tai vaikai ir anūkai, įsikūrę Anglijoje. Kelionės – tai mūsų šeimos bendras bruožas, mus jungianti veikla. Vasarą neatsisakau plaukti baidarėmis, važinėti dviračiu. Didžiausia mano gyvenimo vertybė yra šeima. Tai – mano atrama, atsvara, pagrindas, suteikiantis tvirtumo, neleižantis susvyruoti. Tai – mano pasaulis, kuriame galiu būti savimi, neturėti kaukių, oficialių pareigų ir nebijoti, kad būsiu netinkamai suprastas.
Esate ne kartą apdovanotas už puikų darbą ir vadybinius gebėjimus? Koks apdovanojimas Jums pats svarbiausias?
Džiaugiuosi, kad mano pastangos buvo pastebėtos ne tik Trakų r. valdžios institucijų, bet ir Lietuvos bei mūsų kaimyninės šalies – Lenkijos. Visi apdovanojimai yra svarbūs – jie įpareigoja dar labiau stengtis. 2008 metais tapau Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominantu. Už puikią pedagoginę ir vadybinę veiklą, aktyvų kultūros populiarinimą Trakų r. savivaldybės sprendimu man buvo įteiktas II laipsnio apdovanojimas. Šiemet, gegužės 3 dieną, Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje vyko iškilmingas priėmimas, kurio metu aš buvau apdovanotas Sidabriniu Kryžiumi „Už nuopelnus“ už veiklas Lietuvos lenkų bendruomenės ir švietimo labui, lenkų kultūros ir istorijos sklaidą. Sidabrinį Kryžių gavau iš Lenkijos ambasadorės Uršulos Doroševskos rankų. Šis apdovanojimas yra ypatingas, nes jį savo dekretu skyrė Lenkijos prezidentas Andžejus Duda.
Kada baigiasi Jūsų darbo diena?
Įvairiai. Priklauso nuo to, kokios ir kiek veiklos turiu. Prieš palikdamas mokyklą, visada stengiuosi susitvarkyti savo darbo vietą, aiškiai susiplanuoti rytdienos darbus. Pasakodamas apie savo šiokiadienių vakarus, direktorius sako, kad dažniausiai jie irgi susiję su darbu. Darbe jam dažnai tenka atsiliepti į skambučius, daug bendrauti su žmonėmis. Jeigu reikia parašyti ilgesnį dokumentą, šį darbą tenka atlikti namuose. Pokalbio pabaigoje pašnekovas patikina – direktoriaus darbas tikrai nenuobodus ir pilnas staigmenų, todėl net darbo dienos laiką jis planuoja taip: 60 proc. skiria darbams, o 40 proc. laiko pasilieka nenumatytiems klausimams spręsti.
Ačiū už pokalbį.
Geg 2, 2022 | Be kategorijos
Vėlyvą balandžio 21 dienos rytą 3, 4, 5 ir 7 klasės mokiniai išvyko į istorinę Lietuvos sostinę – Kernavę. Turistų gausiai lankoma Kernavė yra už 35 km nuo Vilniaus, Širvintų rajone, dešiniajame Neries krante. XIII—XIV a. Kernavė buvo vienas reikšmingiausių besikuriančios Lietuvos valstybės politinių ir ekonominių centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. Valdovų rezidencija Kernavė buvo iki 1321 metų.
Kernavėje vaikų laukė edukacinė pamoka „Kaip žmonės senovėje gyveno”. Pasakojimų ir žaidimų pagalba pažinome tolimą Kernavės praeitį. Į rankas galėjome paimti tai, ką lietė mūsų protėvių rankos – medį, akmenį, titnagą, molį, ragą, kaulą, odą… Drauge atradome, kaip iš šių medžiagų buvo gaminami pirmieji medžioklės, žvejybos ir kiti darbo įrankiai. Pajutome net įtempto lanko stiprybę. Sužinojome ugnies užkūrimo paslaptis, maisto gamybos subtilybes. O susipažinę su įvairiais indų lipdymo būdais, patys nusilipdėme puodelius.
Po edukacijos mokiniai įkopė į Pilies įgulos kalną, grožėjosi įspūdinga Pajautos slėnio ir Neries kilpos panorama, aplankė muziejinę ekspoziciją po atviru dangumi, atkurtą XIII-XIV a., Kernavės miesto fragmentą. Tai piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje, gyvenusių miestelėnų trijų kiemų mokslinė rekonstrukcija.
Džiaugiamės, kad ekskursijoje dalyvavo ir nauji mokyklos mokiniai iš Ukrainos, kurie kartu galėjo ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir geriau pažinti mūsų kraštą.
Pavargę, bet kupini gerų įspūdžių bei praplėtę žinias apie mūsų kraštą, jo gamtą ir istoriją, grįžome namo.
Istorijos mokytoja Agnieška Naimavičienė