Kuo prasideda Jūsų diena? Ar turite privalomų rytinių ritualų?

Dieną pradedu gana anksti kasrytine mankštele kūnui, kad dingtų nakties sąstingis Ryte mėgstu sočiai papusryčiauti ir visus miegus galutinai išvaikyti puodeliu baltos kavos. Džiaugiuosi, kad kelionei sugaištu labai nedaug laiko – juk mokykla tiesiog ranka pasiekiama.

Kam skiriate didžiausią dienos dalį? Kaip planuojate savo darbus?

Peržengęs savo kabineto duris, pirmiausia įsijungiu kompiuterį ir peržiūriu elektroninius paštus: mokyklos, darbinį ir asmeninį. Aišku, informacijos srautus seku nuolat – darbas įpareigoja. Didelę dienos dalį skiriu planavimui, dokumentacijos tvarkymui, dalykinių laiškų rašymui. Stengiuosi pasirūpinti ir visu savo kūruojamu „ūkiu‟. Mikroautobuso būklė, valgyklos, bibliotekos darbas, visos dienos darbo grupė, papildomojo ugdymo būrelių veikla – visų  sričių sklandus darbas man yra nepapastai svarbus. Pietų pertrauką ne visada pavyksta išnaudoti pagal paskirtį, nes atsiranda įvairių nenumatytų atvejų, kai pietūs nusikelia net į vakarą.

Apibūdinkite, kokios situacijos dirbant direktoriumi Jums yra sunkiausios.

Manau, kad visuose darbuose sunkiausias yra vienintelis dalykas – tai santykių kūrimas. Man reikia kurti santykius su visais: ir su mokytojais, ir su mokiniais, ir su techninio personalo atstovais. Santykiai – tarsi atskiras pasaulis. Man labai svarbu sukurti gerus santykius. To vienas padaryti negaliu, tad labai tikiu kitų geranoriškumu, pasitikiu savo suburta ir laiko išbandyta puikia komanda.

Jeigų tektų pradėti viską iš naujo, kam skirtumėte prioritetą: mokytojo darbui ar administraciniam?

Iš tiesų esu dar ir fizikos mokytojas. Diena dienai nėra lygi. Jeigu reikėtų pasverti, tai teigčiau, kad darbas su jaunąja karta atsveria administracinį darbą. Smagu matyti, kaip mano akyse auga mokiniai, pirmiausia – tai mokomojo dalyko žinių prasme. Kiekvienam mokytojui tai yra svarbiausia. Esu išugdęs stiprių fizikų: Kamilia Fomonova, Evelina Grinevič; Ana Baranovska, Beata Baranovska, Alicija Baranovska, Sebastjan Balkevič – tai tie mokiniai, kurie tvirtais žingsniais žengia jau pramintu fizikos keliu.

Kaip Jūs apibūdintumėte visus savo darbo metus mokykloje? Kokie pokyčiai čia vyko?

Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje dirbu jau 21 metus. Man gera jausti gyvą mokyklos pulsą ir norisi stengtis, kad atsinaujintų jos erdvės, kad šviesėtų ne tik sienos, bet ir veidai. Man patinka čia dirbti: aš susigyvenau su kolektyvu, pažįstu visus vaikus, tėvus, jaučiu tą ritmą, kuriuo gyvena mokykla, tą alsavimą, kuriuo ji gyva. Ir pats jau į visa tai įsigyvenau, tapau mokyklos dalimi. Mano akyse mokykla savotiškai užaugo: tapo didesnė, erdvesnė, gražesnė. Visa tai vyko tarptautinių projektų dėka labai intensyviai bendradarbiaujant su Lenkija. Aišku, prie mūsų augimo prisidėjo ir Trakų rajono savivaldybė. Jau ne vienerius metus džiaugiamės priestatu, erdvia sporto sale, renovuota mokykla, sporto aikštynu. Turime visas sąlygas pilnaverčiam jaunosios kartos vystymuisi.

Ką veikiate laisvalaikiu, kurio beveik neturite?

Išties, po darbo aš turiu kitą gyvenimą, kuriuo labai džiaugiuosi. Mano laisvalaikis yra labai aktyvus. Daug sportuoju: kelis kartus per savaitę skubu į teniso treniruotes, vykstančias mokyklos sporto salėje. Esu prisiekęs tinklinio fanas, dalyvauju pasaulio lenkų vasaros ir žiemos sporto žaidynėse. Turiu sukaupęs įspūdingą medalių ir kitokių apdovanojimų kolekciją. Namuose atsiradus laisvai minutei mielai paskaitau knygą, turiu sodą, daržą. Rudenį rūpinuosi derliumi. Jau 20 metų dainuoju Trakų kultūros rūmų lenkų dainų ir šokių ansamblyje „Trocznie“.  Net karantino laikotarpiu mūsų ansamblis nenutraukė repeticijų – linksmai dainuodavome naudodamiesi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Ir ne tik dainuodavome, bet ir didžiąsias metines šventes švęsdavome. Visai neseniai atradau dar vieną pomėgį – „automobilių prikėlimą naujam gyvenimui”. Šis pomėgis reikalauja žinių, kruopštumo, kurio nūdienos jaunimui stinga. Įsivaizdavau, kad automobilių renovacijos procesas bus sudėtingesnis, bet taip tik atrodė. Džiaugiuosi, kad man draugiją palaiko sūnus – smagu, kai yra su kuo pasitarti, vyriškai pasikalbėti.

Vis dėlto gal kažkuo labai domitės ar kažkas labai patinka?

Man labai patinka keliauti. Su sutuoktine esame aktyvūs keliautojai, iki karantino žiemą išvykdavome slidinėti, o vasarą keliaudavome po pasaulį. Aišku, tas mūsų pasaulis – tai vaikai ir anūkai, įsikūrę Anglijoje. Kelionės – tai mūsų šeimos bendras bruožas, mus jungianti veikla. Vasarą neatsisakau plaukti baidarėmis, važinėti dviračiu. Didžiausia mano gyvenimo vertybė yra šeima. Tai – mano atrama, atsvara, pagrindas, suteikiantis tvirtumo, neleižantis susvyruoti. Tai – mano pasaulis, kuriame galiu būti savimi, neturėti kaukių, oficialių pareigų ir nebijoti, kad būsiu netinkamai suprastas.

Esate ne kartą apdovanotas už puikų darbą ir vadybinius gebėjimus? Koks apdovanojimas Jums pats svarbiausias?

Džiaugiuosi, kad mano pastangos buvo pastebėtos ne tik Trakų r. valdžios institucijų, bet ir Lietuvos bei mūsų kaimyninės šalies – Lenkijos. Visi apdovanojimai yra svarbūs – jie įpareigoja dar labiau stengtis. 2008 metais tapau Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominantu. Už puikią pedagoginę ir vadybinę veiklą, aktyvų kultūros populiarinimą Trakų r. savivaldybės  sprendimu man buvo įteiktas II laipsnio apdovanojimas. Šiemet, gegužės 3 dieną, Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje vyko iškilmingas priėmimas, kurio metu aš buvau apdovanotas Sidabriniu Kryžiumi „Už nuopelnus“ už veiklas Lietuvos lenkų bendruomenės ir švietimo labui, lenkų kultūros ir istorijos sklaidą. Sidabrinį Kryžių gavau iš Lenkijos ambasadorės Uršulos Doroševskos rankų. Šis apdovanojimas yra ypatingas, nes jį savo dekretu skyrė Lenkijos prezidentas Andžejus Duda.

Kada baigiasi Jūsų darbo diena?

Įvairiai. Priklauso nuo to, kokios ir kiek veiklos turiu. Prieš palikdamas mokyklą, visada stengiuosi susitvarkyti savo darbo vietą, aiškiai susiplanuoti rytdienos darbus. Pasakodamas apie savo šiokiadienių vakarus, direktorius sako, kad dažniausiai jie irgi susiję su darbu. Darbe jam dažnai tenka atsiliepti į skambučius, daug bendrauti su žmonėmis. Jeigu reikia parašyti ilgesnį dokumentą, šį darbą tenka atlikti namuose. Pokalbio pabaigoje pašnekovas patikina – direktoriaus darbas tikrai nenuobodus ir pilnas staigmenų, todėl net darbo dienos laiką jis planuoja taip: 60 proc. skiria darbams, o 40 proc. laiko pasilieka nenumatytiems klausimams spręsti.

Ačiū už pokalbį.