Bal 5, 2022 | Be kategorijos
“Hej w zapusty, rżnie kapela,
wiele śmiechu i wesela”…
Dobiega końca okres karnawału, który według tradycji ludowych kończy wesoła zabawa – Zapusty. Zapust to kulminacyjny punkt karnawału, który na stałe zapisał się w naszej szkolnej tradycji. Tego dnia większość uczniów przyszła do szkoły w strojach. Uczniowie pod kier. p. Liliji Kieras przygotowali piosenki oraz tańce zapustowe.
Zapusty to inaczej karnawał – tak nazywano w dawnej Polsce czas noworocznych zabaw i tańców, który rozpoczynał się w Święto Trzech Króli, a kończył we wtorek przed Środą Popielcową. Myślą przewodnią imprezy było przybliżenie młodemu pokoleniu polskich tradycji, zwyczajów i obrzędów związanych z karnawałem oraz przypomnienie piosenek biesiadnych, dawnych zabaw w karnawale i wspólnego biesiadowania. Koncert miał charakter wspólnej zabawy i biesiadowania przy stole z przekąskami spożywanymi zwyczajowo w tłusty czwartek – pączkami i faworkami.
Na tradycyjnych Zapustach nie mogło zabraknąć wesołych przebierańców oraz tłustych potraw. Wychowankowie naszej szkoły z zapałem szykowali się do tego święta. Podczas lekcji technologii uczniowie 1-10 klas wykonali wspaniałe maski. Praca sprawiła ogromną przyjemność jak uczniom tak i nauczycielom.
KAZIUKOWY KIERMASZ
,, Czy deszcz czy słota czy pogoda złota, warto pamiętać,
że trud to niewielki, a Kaziuk koi smutek wszelki…”
Pierwsze dni marca w Wilnie to wielkie święto patrona miasta św. Kazimierza. Zwyczajowo na Starówce wileńskiej odbywa się Jarmark Kaziukowy, ale Szkoła Podstawowa im. Andrzeja Stelmachowskiego w Starych Trokach ma własną tradycję – organizuje Kaziuki we własnych murach! W tym roku również w szkole pojawiły się stoiska, a na nich własnoręczne wyroby uczniów. Taki kiermasz to doskonała okazja zaprezentowania pomysłów oraz rękodzieł, jak np. palm, wyrobów glinianych i drewnianych.
Kaziuki – to nie tylko wspaniała zabawa, lecz dobra lekcja przedsiębiorczości w klasach początkowych. Pani z technologii Bożena Ławrukiewicz miała zajęcia z 1-4 klasą, podczas których dzieci miały możliwość zrobić własnoręczne wyroby.
Jak co roku było kolorowo i radośnie. Panował dobry nastrój i gwar. Stoiska urozmaiciły ozdoby wielkanocne.
Bożena Ławrukiewicz,
nauczyciel technologii
Bal 4, 2022 | Be kategorijos
Senajame Tarpupyje gyvenantį dešimtoką ERNESTĄ BEDULSKĮ galima būtų vadinti jo šeimos pasididžiavimu – vaikinas ne tik gerai mokosi, bet yra ir puikus pagalbininkas namuose. Grįžęs iš mokyklos jis paruošia namų darbus, padeda mamai, sutvarko namus ir net gardžią vakarienę ar kokį desertą šeimynai paruošia.
Ernestas konditerija susidomėjo dar vaikystėje. Kai mama gamindavo valgyti, visada jį pasisodindavo priešais, kad stebėtų visą maisto gamybos procesą. Kai berniukas paaugo, jau ne tik žiūrėdavo, kaip tai daro mama, bet ir pats jai padėdavo. Niekas Ernesto giminėje konditerija ypatingai nesidomėjo, o jis pabandė ir užsikabino. Ernestas mėgsta ir nebijo eksperimentuoti, t. y. išgauti skirtingus saldžiųjų kepinių skonius. „Grįžtu aplankiusi artimuosius, o manęs jau laukia garuojantis patiekalas, neretai – ir torto ar pyrago gabalėlis“, – džiaugiasi Ernesto mama p. Zofija, kažkaip ypatingai nesureikšminanti tokio sūnaus gebėjimo. Bet… šiuolaikinius paauglius auginantys tėvai sutiks: tokių kaip Ernestas – vienetai. Ypatingas nesijaučia ir pats Ernestas. Šiuolaikiniai paaugliai labai daug laiko praleidžia prie išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, tačiau vaikinas niekada nebuvo vienas iš tų, kurių diena prasideda prie išmaniųjų įrenginių ir taip pat baigiasi. „Gyvenu kaime, tad lauke, ypač vasarą ar pavasarį, tikrai yra ką veikti‟, – teigia Ernestas.
Ernesto svajonė – tapti garsiu konditeriu ir turėti savo privačią kepyklėlę. Įvairių švenčių, pvz., Rugsėjo 1-osios, Mokytojo dienos, gimimo dienos proga Ernestas nepatingi ir iškepa kokį nors burnoje tirpstantį skanėstą, kuriuo pavaišina mūsų bendruomenės narius. Į klausimą: „Ar pirmas blynas neprisvilo?‟ Ernestas atsakė: „Tortas, kaip pirmąkart kepant, tikrai buvo pavykęs. Gal estetinio grožio nebuvo, nes kepinys buvo truputį patežęs, ne toks kaip nuotraukoje, bet skonis buvo tikrai geras‟. Bet… Ernestas rankų nenuleido – toliau „studijavo‟ konditerijos subtilybes. Daugiausia laiko, anot pašnekovo, užima kepinių papuošimas. Tam, kad patraukliai papuoštum tortą, tenka užtrukti net ir kelias valandas. „Ar negaila tiek laiko investuoti?‟ – klausiu Ernesto. „Tikrai, ne‟, – atsako jis. Labiausiai vaikinukui patinka kepti keksiukus, nes greita, paprasta, skanu. Skaniausi desertai jam yra tie, kurie papuošti vaisiais – pamačius iškart akys spindi ir neaišku, kodėl. Laisvalaikiu Ernestas dar ir truputėlį dirba – juk smagu turėti savo nuosavų pinigėlių! Noriu pabrėžti, kad darbas vaikino mokslams netrukdo. Tik nepagalvokite, kad vaikinas paperka mokytojus pasakiškais skanėstais. Ernestas pats labai stengiasi. Jeigu ko nesupranta, drąsiai prašo mokytojų pagalbos, o mokytojai savo ruožtu bet kada atskuba padėti.
Dešimtokas Ernestas supranta, kad reikia gerai mokytis bei pagelbėti namuose. Tortų kepimą jis laiko jau seniai atrastu pomėgiu, iš kurio jau dabar papildomai užsidirba. Beje, baigęs 10 klasių vaikinukas planuoja vykti į Vilnių mokytis ir tapti diplomuotu konditeriu. Ir ką gali žinoti, gal laikui bėgant Ernestas ir įgyvendins savo svajovę… Sėkmės tau, Ernestai!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 1, 2022 | Be kategorijos
Mūsų mokykloje ugdomi mokiniai yra ypatingi. Ar rasime dar kur mokyklą, kurioje visi gali dainuoti, šokti, sportuoti, vaidinti? Turbūt vargiai. Kas išaugina mokiniams sparnus? Žinoma, kad tėvai ir geri pedagogai.
Bet… šįkart ne apie puikius tėvus ir pedagogus, o apie dar vieną mokinį ir jo neįprastą pomėgį. DANIEL JARMOLOVIČ – septintokas, aistringas motokroso mėgėjas ir šiaip visais atžvilgiais šaunus vaikinukas. „Kas gi tokio tavo pomėgio kaltininkas?‟, – klausiu Danieliaus. „Tėtis, o kas gi daugiau‟, – net nedvejodamas atsako berniukas. Apie motokrosą Danielius galėtų kalbėti nesustodamas, valandų valandas. Matau, suprantu, kad jam patinka tai, ką jis veikia.
Motokrosas Danieliaus gyvenime atsirado visai neatsitiktinai. Tėtis Leonidas buvo ir yra aistringas motokrosininkas. Likimas taip lėmė, kad tėtis Danieliui nupirko pirmąjį rožinės spalvos motocikliuką, nes kaipgi sūnus be technikos. Tuo metu berniukas labai mėgo piešti „saules‟ savo dviračiu kieme, tad tėtis pasirūpino, kad jis turėtų savo pirmąją rimtesnę transporto priemonę. Visas Danieliaus šeimos gyvenimas yra susijęs su motokrosu. Netgi mama ir vyresnioji sesuo yra išbandžiusios motociklo teikiamus privalumus. Tiesa, joms atsirado svarbesnių moteriškų reikalų, todėl sportuoti išleido du savo šeimos vyrus. Danieliaus meilė šiam sportui gimė ir iš jo paties susidomėjimo. Į motokroso varžybas berniukas keliauja kartu su tėčiu. Kitaip tariant – Jarmolovičių duetas. Jie abu yra ne profesionalai, bet mėgėjai. Jau kuris laikas motokrosas yra neatsiejama Danieliaus gyvenimo dalis.
Prieš kiekvienas mėgėjiškas varžybas visi šeimos nariai nerimauja, tačiau svarbiausia važiuoti su protu ir neviršyti savo galimybių. Važinėdamas Danielius yra patyręs įvairių smulkių traumų, tačiau jei krenti – atsistoji ir važiuoji toliau. Mano pašnekovas mano, kad šiame sporte vienintelis įmanomas atsargumas yra savo galimybių įsivertinimas. Kartais, anot Danieliaus, jau taip stipriai užvaldo adrenalinas ir azartas, bet sveikas protas vis dėlto nugali. Didžiausi berniuko sirgaliai ir rėmėjai yra jo šeimos nariai. Danielių visada palaiko ir aplinkiniai žmonės, jo bendraklasiai, kurie suteikia dar daugiau pasitikėjimo savimi. Šiuo metu Danielius laukia nesulaukia, kada gi su tėčiu apsižergs savo metalinius „draugus‟ ir su vėjeliu pralėks Senųjų Trakų keliais ir keliukais. Danielius – taupus vaikinukas. Jis renka pinigėlius naujam motociklui ir laukia nesulaukia, kada galės išsilaikyti motociklininko teises.
Tikslų įgyvendinimas ir pomėgių pasirinkimas mažai priklauso nuo vietos, kurioje žmogus gyvena ar jos dydžio. Svarbiausi dalykai – begalinis noras, užsidegimas, pasitikėjimas savimi, tėvų ir artimųjų palaikymas. Kiekviena, kad ir neįtikėtinai skambanti svajonė ar planas, yra įmanomas, tačiau tuo reikia visuomet tikėti ir eiti to kelio link. Toks yra mūsų aštuntokas Danielius.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Kov 23, 2022 | Be kategorijos
Šiandien mano pašnekovas yra septintokas SEBASTJAN BALKEVIČ. Kiek save prisimena, šis vaikinukas vis šoko. Gal net anksčiau pradėjo šokti negu vaikščioti. Kuomet Sebastijanas peržengė mūsų mokyklos slenkstį, tuomet ir pasirašė kontraktą su šokio teatru „Solė‟. Jau 7 metus jis bendradarbiauja su šiuo kolektyvu ir jo vadove Sofiko Vyšniauske, atvykusia iš tolimojo ir saulėtojo Sakartvelo.
Bendraudami su Sebastijanu daug juokėmės. Interviu buvo kažkoks labai linksmas. Gal įtakos tam turėjo puikus pavasariškas oras, o gal netradiciniai klausimai. Smagu, kad vaikinukas nepasimetė ir nuoširdžiai atsakė net ir į „nepatogius‟ klausimus. Septintokės nepraleido progos pasmalsauti: „O kaipgi tas mergaitiškas dėmesys?‟ Dėmesio turiu su kaupu – 24, o gal ir daugiau mergaičių akylai mane stebi‟. „Jos siūlo savo draugystę ir net kviečia į pasimatymus‟, – Sebastijanas buvo be galo atviras.
Be šokių mano pašnekovas dar domisi krepšiniu. Jis nuolat serga už „Golden State Warriors‟ krepšinio komandą ir žavisi Stefeno Kario (Stephen Curry) produktyviu žaidimu. Sebastijanas norėtų būti viskuo panašus į šį krepšininką: ūgiu, vikrumu, rezultatyvumu aikštelėje. Šalia namų berniukas turi įtvirtintą krepšinio stovą. Tai vis tėtis, p. Slavomiras, rūpinasi, kad abu sūnūs augtų sveiki ir sportiški. Bet šią sporto šaką palikime ateičiai. O dabar pats metas pakalbėti apie matematiką, kuri yra Sebastijano arkliukas. Pasirodo, kad berniukas uždavinius kaip riešutus gliaudo. Mano pašnekovas išduoda paslaptį, jog visa jo šeima yra prisiekę matematikai. Tai – kraujyje. Net pavydu. Kai pasidomėjau, kokių matematinių užduočių negalėtų atlikti, Sebastijanas net nedvejodamas atsakė: „Tik tų, kurių dar nesimokiau‟. Savo gyvenimo kelyje sutikau antrą mokinį, kuris deklaruoja tokią meilę matematikai. Mažiukas Adrianas, trečiokėlis, seka didžiojo brolio pėdomis. Sebastijanas jam – autoritetas. Į visas vasaros stovyklas ir mažėlis įkandin brolio traukia. Greitai ir Adrianas įvaldo įvairių šokių elementus ir kombinacijas. Tvirtą stuburą turi tas mažasis broliukas – nesileidžia skriaudžiamas, reikalui esant gali ir moka apsiginti. Bet… jis stačia galva pasinėręs į futbolą. Gal auga nauja futbolo žvaigždė?
Mokslo fronte Sebastijanui sekasi taip pat puikiai. Jis – beveik pirmūnas. Turi tik vieną vienintelį aštuntuką. Ką norėtų veikti ateityje, dar nežino, teigia, kad nėra apsisprendęs. O gal tiesiog laiko paslaptyje, nes vadovaujasi ta pačia taisykle, kaip ir mūsų paslaptingasis devintokas muzikantas Dominikas, aštuntokės smuikininkė Ana ir šokėja Alicija. Jie visi svajoja tyliai. Tik šypteli pro ūsą, gūžteli pečiais ir nieko nesako.
Tad Sebastijanui belieka palinkėti visokeriopos sėkmės šturmuojant šokio ir mokslo aukštumas.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Kov 21, 2022 | Be kategorijos
Šią savaitę mūsų mokyklos bendruomenė į savo gretas priėmė ukrainiečius mokinius. Į įvairias klases įsiliejo po 1-3 mokinukus. Pirmosios dienos mokykloje skirtos susipažinimui, adaptacijai. Juk vieta nauja, aplinka taip pat. Pastebėjau, kad šis procesas vyko labai natūraliai.
Mokiniai – atviri, draugiški, kalbūs. Keli iš jų jau buvo pasiruošę lietuvių kalbos pamokai: pasisveikino, atsisveikino, žinojo elementarius lietuviškus žodžius, vartojamus kasdieninėje aplinkoje. Buvau labai maloniai nustebinta. Su 3 septintokais kalbėjome apie daug ką, bet labiausiai mane sužavėjo jų literatūrinės žinios. Mokiniai vienas per kitą nesustodami vardijo ukrainiečių rašytojų, poetų pavardes, slapyvardžius, jų kūrinius. Per lietuvių literatūros pamoką pažiūrėjome ukrainietiško filmo epizodą, kuris sukurtas pagal paskutinę prieš karą šių vaikų skaityto literatūrinio kūrinio ištrauką. Mokinių teigimu, jų mokykloje nebuvo multimedijos įrangos, todėl ugdymo procese nebuvo naudojamos informacinių technologijų galimybės. Kiekvieną mokinuką aprūpinome kuprine ir ugdymo procesui reikalingomis priemonėmis, jau renkame informaciją apie nuorodas į įvairius mokomuosius dalykus ukrainiečių kalba ir prieigos prie jų galimybe.
Daug apie ką kalbėjome pirmųjų susitikimų metu: mokymąsi, pomėgius, tradicijas, patiekalus ir t.t. Mūsų naujokams su 7 klasės mokiniais pristatėme Lietuvą: didžiuosius miestus, vizualiai pademonstravome tradicinius patiekalus, istorinius objektus, didesnius vandens telkinius ir pan. Spėjome dar ir lenkiškų, ukrainietiškų žodžių darybą panagrinėti. Stebėtinai daug panašumų radome! Žodis po žodžio išsikalbėjome ir apie ukrainietiškus barščius. Penktokėlis Kolia, pasirodo, puikiai žino jų receptą, kurį perėmė iš mamos. Iš septintokės Margaritos sužinojau, kad skanių barščių receptas yra perduodamas iš kartos į kartą. Beje, jis yra po truputį tobulinimas – pridedama vis naujų ingridientų. Ir dar kas itin svarbu – receptas laikomas paslaptyje. Susitarėme, kad labiau atšilus orui, lauke virsime ukrainietiškus barščius. Mačiau, kaip blizgėjo mažojo Kolios akys. Boksas, romėnų-graikų imtynės, knygų skaitymas – tai mūsų naujokų pomėgiai. Tikiu, kad mūsų mokykloje vaikai atras ir tinklinį, ir tenisą, ir kitas sporto šakas, artimas jų širdžiai.
Mes esame atviri integracijai – laukiame visų norinčių ukrainiečių mokinių savo mokykloje. O jau esamiems vaikams kiekvieną dieną stengsimės įkvėpti vis daugiau drąsos, pasitikėjimo savo jėgomis. Padėsime pamiršti jiems visus karo baisumus. Tapsime viena gražia šeima. Visa širdimi linkime Ukrainai taikios padangės, kurios netemdytų karo dūmai!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja