Bal 25, 2022 | Be kategorijos
Balandžio 15 d., prieš pavasario atostogas, mokyklos direktoriaus Romualdo Gžybovskio iniciatyva mūsų mokykloje organizavome susitikimą su ukrainiečių mokinių mamomis.
Naudodamiesi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, į mokyklą atvykusioms mamoms pristatėme tas edukacines veiklas, kurios vyko vasario – balandžio mėnesį. Ukrainiečiai mokiniai dalyvavo Trakų tradicinių amatų centro organizuotose vilnos vėlimo, audinių dažymo, verbų rišimo, kiaušinių marginimo vašku, sausainių kepimo edukacinėse programose.
Šios dienos pokalbis buvo šiltas, draugiškas. Mokyklos direktorius kalbėjo apie įvairių mokomųjų dalykų vertinimą. Sudėtingiausia, mokyklos vadovo teigimu, mokytojams vertinti mokinių lenkų ir lietuvių kalbos įgūdžius. Vertinant kitus mokomuosius dalykus jokių problemų nekyla. Mamos teigė, kad jų vaikų gauti pažymiai jas džiugina. Bendru sutarimu nutarėme ukrainiečius vaikus dar labiau įtraukti į popamokines ir visos dienos grupės vykdomas veiklas.
Puiki, namus primenanti mūsų mokyklos atmosfera, draugiški mokytojai ir mokiniai ukrainiečiams leido kiek užmiršti įvykius, vykstančius jų šalyje. Artėjančių Velykų proga mokyklos direktorius pasveikino visus susitikimo dalyvius, o kiekvienai ukrainiečių šeimai mokyklos bendruomenė įteikė lietuviškų saldumynų ir įvairių užkandžių, papuošiančių jų šventinį stalą, rinkinius. Mūsų viešnios džiaugėsi artimiau susipažinusios su administracija, mokytojų kolektyvu. Ukrainiečių mamos džiaugėsi, kad nuo karo baisumų pabėgę žmonės – tiek suaugusieji, tiek ir vaikai, Trakuose, Jovariškėse ir mūsų mokykloje jaučiasi labai gerai. Džiaugiamės, kad šiandien pavyko jas sukviesti į bendrą susitikimą. Šių mamų vaikai jau balandžio 21 dieną, ketvirtadienį, su savo bendraaamžiais ir klasių vadovėmis vyks į ekskursiją – į Kernavę.
Nuoširdžiai džiaugiamės galėdami pagelbėti ir pasidalinti tuo, kuo galime, su tais, kam to labiausiai reikia. Prieš išsiskirdami vieni kitiems palinkėjome ramybės, tikėjimo Dievo malone būtent šioje nedėkingoje Ukrainai situacijoje. Mokinių mamos nuoširdžiai dėkojo už rūpestingumą, supratingumą, geranoriškumą.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 25, 2022 | Be kategorijos
Jau nuo seno Senuosiuose Trakuose stalo tenisas yra užėmęs populiarios sporto šakos pozicijas. Šią sporto šaką kultivuoja mūsų mokyklos darbuotojas VLADISLAV SAVICKIJ. Daug visko ypatingo ir net kvapą gniaužiančio vyksta šio sportiško vyro gyvenime. Taigi praskleiskime paslapties uždangą ir pasmalsaukime.
Kai paklausiu, kiek metų p. Vladislavas žaidžia tenisą, jis pajuokauja: „Turbūt gimiau su teniso rakete rankoje ir kiek save prisimenu, vis žaidžiau”. Mano pašnekovas yra santūrus žmogus, kuris nėra linkęs girtis pergalėmis, bet juk yra tokia patarlė: „Ylos maiše nepaslėpsi”. Tenisas taip įtraukė p. Vladislavą į savo pinkles, kad nepaleidžia: kelis kartus per savaitę ir net sekmadieniais jis skuba į treniruotes, vykstančias mūsų mokykloje. „Įdomiausia treniruotis su stipresniais už save varžovais”, – teigia pašnekovas. Labai smagu, kad jo ir komandos meistriškumas vis kyla – šaunūs Senųjų Trakų tenisininkai šuoliuoja iš vienos stalo teniso lygos į kitą. Iš tiesų, pasižvalgius po įvairius Lietuvos etnografinius regionus, galima pastebėti, kad yra daug stiprių varžovų, žaidžiančių stalo tenisą.
Balandžio 10 diena p. Vladislavui buvo ypatinga – Rietave užimta I VIETA. Mūsų šaunus stalo tenisininkų ketvertukas su p. Vladislavu priešaky pakilo į 3 LYGĄ. Galima tik įsivaizduoti, kiek džiaugsmo buvo laimėtojų širdyse. Kelmė, Akmenė – tai Lietuvos vietovės, 2021 m. pabaigoje ir 2022 pradžioje atnešusios Senųjų Trakų tenisininkams gražių pergalių kraitį. „Galutinės pergalės link buvo eita kryptingai – vien didelio noro nebūtų pakakę,”- teigia p. Vladislavas. Vyrai, anot jo, nuoširdžiai dirbo, daug sūraus prakaito buvo išlieta sporto salėje vykusių treniruočių metu. Bet… buvo verta maloniai vargti! Beje, atskiros padėkos nusipelno prie gražių stalo teniso pergalių serijos prisidėjęs ir buvęs mūsų mokyklos darbuotojas DARJUŠ SAVICKI, taip pat nuo mokyklos laikų ypatingą trauką tenisui jaučiantis rūdiškietis BRONIUS VITKAUSKAS.
Balandžio 6 d. – Tarptautinė teniso diena. Galbūt ši reikšminga proga ir buvo tas stimulas, leidęs negailestingai prie stalo teniso stalų triuškinti varžovus. Aišku, viską lemia geras fizinis pasirengimas ir kovinė dvasia. Mūsų tenisininkai – tikri kovotojai! Jeigu būsime visi tokie kovingi – nuversime aukščiausius kalnus! Pokalbio pabaigoje p. Vladislavas prasitaria, kad itin sunkus jam buvo karantino laikotarpis, kurio metu negalėjo treniruotis, stalo teniso turnyrai buvo apmirę, o ir pačiam teko rimtai pasiligoti, net traumą patirti. Bet… visos negandos anksčiau arba vėliau išsisklaido ir išaušta šviesus sėkmės periodas.
Tad p. Vladislavui ir jo šauniems bendražygiams linkiu būti ryžtingiems, stipriems, visa širdimi džiaugtis savo pergalėmis ir toliau jomis garsinti Trakų rajoną ir visą Lietuvą!!!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 13, 2022 | Be kategorijos
Kiekvieno ukrainiečio mokinio gyvenimiška patirtis yra vis kitokia. Vienas iš jų buvo labai arti baisių įvykių epicentro, kitas – kiek toliau nuo jų, tačiau visi jie suvokia, kad karas yra viską pakeliui griaunantis blogis.
Šįkart apie VIKTORIJĄ PRYSIAZHNIUK, 7 klasės mokinę, karo pabėgėlę. Vasario 24 diena, pasak mergaitės – baisiausia ir juodžiausia diena jos gyvenime. Į Lietuvą mergaitė atvyko su 6 mėnesių broliuku Artiomu, mama Liudmyla, močiute, mamos mama. Vasario 25-ąją, antrąją karo dieną, šeima paskubomis susiruošė ir patraukė Lenkijos sienos link. Kelionė buvo labai ilga – tik po 3 parų buvo pasiektas jos tikslas. Visur pakeliui buvo daugybė įvairaus amžiaus karo pabėgėlių. Vieni važiavo nuosavu transportu, kiti pėsčiomis bėgo nuo viską naikinančios karo bangos. Lenkijos pasienyje Viktorijos šeimos laukė tėtis, kuriam Lietuva jau buvo pažįstama, nes ieškodamas geresnio uždarbio jis jau epizodiškai čia darbavosi. Viktorijos tėtis – statybininkas, mama – istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoja.
Šiandien Viktorija jau yra kiek atsigavusi nuo patirto šoko, kai per vieną akimirką teko suaugti ir palikti viską, kas brangu. Per ilgąsias pertraukas mes pasikalbame – mergaitė vis labiau atsiveria. Viktorija pasakojo, kad jos močiutė labai norėjo, jog jos dukra, mergaitės mama, taptų buhaltere, bet mama visą laiką svajojo tapti istorijos mokytoja. Taip ir nutiko. Prieš susilaukdama sūnelio Viktorijos mama dirbo vaikų darželyje auklėtoja. Mano pašnekovė mokėsi mažo kaimelio, kurio pavadinimas Golovica, mokykloje. Viktorijos mama dirbo mieste, pavadinimu Korėc. Mergaitės mama labai myli savo darbą, vaikus – ji ilgisi tos netolimos praeities, kai dar okupantai nebuvo peržengę jos šalies sienų.
Viktorija kuklindamasi prasitarė, kad jos pažymių knygelėje puikuodavosi 11 arba 12 balų įvertinimai (Ukrainoje yra 12 balų vertinimo sistema). Ji – pirmūnė. Labiausiai mergaitei patikdavo ukrainiečių literatūros pamokos. Ji nepaprastai mėgo skaityti grožinės literatūros kūrinius bei rašyti ilgus rašinius. Pasirodo, kad Ukrainoje rašant rašinį nėra griežtai apibrėžtas žodžių ar pastraipų skaičius. Viktorijos ir jos bendraklasio Maksymo paprašiau parašyti namuose rašinį. Pateikiau 3 temas. Nekantraudama laukiau rezultato – buvo smalsu paskaityti ukrainiečių kalba sudėliotas mintis baltuose popieriaus lapuose. Abu mokiniai labai nori, kad greičiau baigtųsi karas. Pasidomėjau Viktorijos mokymosi rezultatais čia, mūsų mokykloje. Pasirodo, kad mergaitė yra puiki matematikė. Jau net keli dešimtukai puikuojasi elektroniniame dienyne ties Viktorijos pavarde. Ir ne tik tikslieji mokslai jai puikiai sekasi, bet ir geografija bei anglų kalba. Šaunuolė mergaitė! Viktorija labai uoliai mokosi ir lietuvių kalbos. Teko girdėti kelių mokytojų nuomones, kad ji imli, atidi, labai besistengianti. Ir aš pritariu daugumos nuomonei. Labiausiai Viktorija ilgisi namų, Ukrainoje likusių artimųjų, klasės draugų ir draugių. Ji nori, kad greičiau pasibaigtų karas, nežūtų nekalti žmonės ir vėl visi laimingai gyventų tėvynėje. Belieka palinkėti, kad mergaitės norai išsipildytų ir ji kiek galima greičiau galėtų apkabinti visus gyvus ir sveikus savo giminaičius bei draugus.
Atsiriboti nuo informacijos apie karą, pasak Viktorijos, nėra lengva, nes jos šeima kasdien palaiko ryšį su gimtinėje likusiais artimaisiais, seka naujienas internetu. „Pažintis su nauja kultūra, lenkų ir lietuvių kalbos pamokos – visa tai labai padeda neįsileisti į širdį slogių minčių“, – įsitikinusi pašnekovė. Apie mūsų šalį ukrainiečių šeima žinojo nedaug. Iš Ukrainos irgi nei karto nebuvo toliau išvykę. Todėl ši priverstinė kelionė buvo dvigubai baugi: ir likti savo šalyje negalėjo, ir išvykti svetur buvo sunku.
Нехай збудеться НАЙЗАПОВІТНІША твоя мрія!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 6, 2022 | Be kategorijos
Daugiau nei mėnesį besitęsiantis Rusijos pradėtas karas Ukrainoje privertė jau kelis milijonus žmonių bėgti iš šalies ir pasitraukti į kaimynines Europos valstybes, siekiant išsaugoti savo bei savo artimųjų gyvybes. Vienas iš tokių pasitraukimo iš gimtojo krašto pavyzdžių – tai mūsų mokyklos mokinio Davydo Shumajevo šeima.
Šiandien išdrįsau pakalbinti penktoką Davydą, atvykusį iš Ukrainoje esančio Kamenskojė miesto, kuriame gyvena 247 000 gyventojų. Į Lietuvą berniukas atvyko su mama Gajana. Šeima įsikūrusi Trakuose. Davydas gana atviras, guvus, tamsiaplaukis, rudaakis berniukas. Jo mama armėnė, gimusi Azerbaidžano sostinėje Baku. Tėtis – ukrainietis. Berniuko mama 20 metų dirba medicinos srityje. Davydas prisipažino, kad nemoka mamos gimtosios kalbos. „Kai mama su močiute turi kokių nors paslapčių, tuomet kalba azerbaidžianietiškai, kad mes, vaikai, nesuprastume‟, – juokaudamas pasakoja Davydas. Pasak berniuko, jo giminė yra labai gausi. Didžiuodamasis Davydas pasakoja apie savo pusseseres Iriną ir Arianą. Pirmajai giminaitei 27 metai. Ji darbuojasi policijoje, Ariana, 21 metų, – universiteto studentė. Davydas vienerius metus sportavo – jis buvo pasirinkęs graikų-romėnų imtynes. Kalbėjome apie berniuko vardo kilmę. „Aš žinau, kad tai biblinio personažo vardas‟, – net nedvejodamas paaiškino man berniukas.
Save Davydas apibūdino kaip vidutiniškai besimokantį mokinį. Berniukas dažnai prisimena savo buvusią mokyklą, kur kiekvienoje klasėje mokėsi po 30 mokinių. Jis labai ilgisi savo draugų, gimtųjų vietų. 4 klases jis baigė rusų kalba, penktoje klasėje mokėsi ukrainietiškai. Berniukas myli gamtą ir gyvūnus, labai mėgsta lipdyti iš plastilino. Ateities svajonių mano pašnekovas turi ir ne vieną. Pirmiausia, jis nori tapti žinomu žmogumi. Antra, nori įsigyti motorinę transporto priemonę. Šįkart nė vienu žodeliu neužsiminiau apie karą – žinau, kad per daug dar skaudu. Juo labiau, kad berniuko tėtis ten, Ukrainoje. Tik iš berniuko lūpų kelis kartus nuskambėjo šis baisus žodis. Jis dalija savo gyvenimą į dvi dalis: iki karo ir prasidėjus karui. Mačiau, kaip suspindo Davydo akys, kai paminėjau dainos „Čiornaja kalina‟ pavadinimą. Pasirodo, kad tai antrasis Ukrainos himnas. Į berniuko atmintį labai įstrigo kelionė su visa šeima į Egiptą. Kada nors, kai pasibaigs karas, jis labai norėtų nuvykti į Dubajų. Davydas džiaugiasi, kad mūsų mokykloje susirado 2 draugus – penktokus Eriką ir Evaldą. Jam gera naujuosiuose namuose ir mūsų mokykloje. Prakalbome apie artėjančias atostogas ir Velykas. Davydas prasitaria, kad jis pravoslavas, todėl įvairias šventes švenčia vėliau negu katalikai. Seilės abiem burnoje rinkosi kalbant apie įvairius šventinius valgius, ruošiamus Lietuvoje ir Ukrainoje: silkę po kailiniais, baltą mišrainę, ukrainietiškus barščius, keptą žuvį ir pan.
Vaikams iš karo apimtos šalies reikia ne tik mokymo, bet ir emocinio palaikymo, supratimo, saugumo jausmo. Mūsų mokyklos mokiniai yra fantastiški – nuo pat pirmos minutės padėjo, rūpinosi ir susikalbėjo kažkokia ypatinga kalba. Lenkiškai, rusiškai, gestais, šypsenomis. Mes visi padedame Davydui ir kitiems ukrainiečių vaikams kuo greičiau adaptuotis naujoje situacijoje, nes tai yra mūsų pilietinė pareiga ir galimybė prisidėti prie kovos už taiką pasaulyje.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 5, 2022 | Be kategorijos
Kovo 24 d. 1-5 klasių mokiniai, lankantys Trakų krašto tradicinių amatų centro būrelį „Gyva pažintis su etnine kultūra“ lankėsi Žuklijuose ir Onuškyje.
Žuklijuose, Dalgedų sodyboje mus pasitiko tradicinių amatų meistrė Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė. Pirmiausia sodybos šeimininkė trumpai papasakojo savo sodybos istoriją, supažindino vaikus su Gandrinių šventės tradicijomis ir papročiais, o vėliau, erdviame etnografiniame kambaryje, kuriame gausu senovinių buities daiktų, pamokė iš sviestinės tešlos pasigaminti „Gandriukų pyragėlius“. Kiekvienas turėjo suformuoti po 3 pyragaičius ir nustebinti draugus kuo įvairesnėmis jų formomis. Iškeptus duonkepėje krosnyje savo gaminius, vieni vaikai iškart juos ragavo su kmynų arbata, o kiti – nešėsi namo, kad pavaišintų savo artimuosius.
Atvykus į Onuškį mus pasitiko klebonas Algimantas Gaidukevičius, Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė Dominyka Semionovė ir asociacijos narė Liuda Korsanovienė. Kun. A. Gaidukevičius ir L. Korsanovienė pakvietė į Onuškio bažnyčią, papasakojo jos statybos istoriją. Sužinojome, kad dabartinė plytų ir akmenų mūro bažnyčia pastatyta dvarininko Kazimiero Šetkevičiaus 1823–1829 m. Lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius buvo vedęs K. Šetkevičius dukrą Mariją. Rašytojui moteris pagimdė du vaikus, tačiau netrukus mirė nuo tuberkuliozės.
Susipažinus su bažnyčios istorija, sugiedojome giesmę, kurią mūsų mokiniai moka lenkų ir lietuvių kalbomis. Kiekvienas mintyse, turint kilnias savo intencijas, pasimeldėme ir ėjome pagerbti 1918 m. Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko atminimą, aplankant jo kapą prie bažnyčios. Įdomus faktas, kad XX a. pradžioje Onuškio bažnyčioje tarnavo kunigai lenkai, kun. Piotr Balkowski ir Stanisław Wysocki, kurie irgi palaidoti prie bažnyčios.
Diena neprailgo ir nors vaikai jautėsi pavargę nuo įspūdžių ir žinių gausos, atsidūrę parkelyje su sūpynėmis, išliejo visą kelionės metu sukauptą energiją bėgiodami ir žaisdami.
Teminės išvykos padeda vaikams suprasti juos supantį pasaulį, moko spręsti konfliktus, prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Džiaugiamės, kad ekskursijoje dalyvavo nauji mokyklos mokiniai iš Ukrainos, kurie kartu su mūsų moksleiviais galėjo ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir pasisemti naujų žinių bei gauti nepakartojamų patirčių.
Elvyra Lavrukaitienė,
direktoriaus pavaduotoja ugdymui,
pradinių klasių mokytoja
