Daugiau nei mėnesį besitęsiantis Rusijos pradėtas karas Ukrainoje privertė jau kelis milijonus žmonių bėgti iš šalies ir pasitraukti į kaimynines Europos valstybes, siekiant išsaugoti savo bei savo artimųjų gyvybes. Vienas iš tokių pasitraukimo iš gimtojo krašto pavyzdžių – tai mūsų mokyklos mokinio Davydo Shumajevo šeima.
Šiandien išdrįsau pakalbinti penktoką Davydą, atvykusį iš Ukrainoje esančio Kamenskojė miesto, kuriame gyvena 247 000 gyventojų. Į Lietuvą berniukas atvyko su mama Gajana. Šeima įsikūrusi Trakuose. Davydas gana atviras, guvus, tamsiaplaukis, rudaakis berniukas. Jo mama armėnė, gimusi Azerbaidžano sostinėje Baku. Tėtis – ukrainietis. Berniuko mama 20 metų dirba medicinos srityje. Davydas prisipažino, kad nemoka mamos gimtosios kalbos. „Kai mama su močiute turi kokių nors paslapčių, tuomet kalba azerbaidžianietiškai, kad mes, vaikai, nesuprastume‟, – juokaudamas pasakoja Davydas. Pasak berniuko, jo giminė yra labai gausi. Didžiuodamasis Davydas pasakoja apie savo pusseseres Iriną ir Arianą. Pirmajai giminaitei 27 metai. Ji darbuojasi policijoje, Ariana, 21 metų, – universiteto studentė. Davydas vienerius metus sportavo – jis buvo pasirinkęs graikų-romėnų imtynes. Kalbėjome apie berniuko vardo kilmę. „Aš žinau, kad tai biblinio personažo vardas‟, – net nedvejodamas paaiškino man berniukas.
Save Davydas apibūdino kaip vidutiniškai besimokantį mokinį. Berniukas dažnai prisimena savo buvusią mokyklą, kur kiekvienoje klasėje mokėsi po 30 mokinių. Jis labai ilgisi savo draugų, gimtųjų vietų. 4 klases jis baigė rusų kalba, penktoje klasėje mokėsi ukrainietiškai. Berniukas myli gamtą ir gyvūnus, labai mėgsta lipdyti iš plastilino. Ateities svajonių mano pašnekovas turi ir ne vieną. Pirmiausia, jis nori tapti žinomu žmogumi. Antra, nori įsigyti motorinę transporto priemonę. Šįkart nė vienu žodeliu neužsiminiau apie karą – žinau, kad per daug dar skaudu. Juo labiau, kad berniuko tėtis ten, Ukrainoje. Tik iš berniuko lūpų kelis kartus nuskambėjo šis baisus žodis. Jis dalija savo gyvenimą į dvi dalis: iki karo ir prasidėjus karui. Mačiau, kaip suspindo Davydo akys, kai paminėjau dainos „Čiornaja kalina‟ pavadinimą. Pasirodo, kad tai antrasis Ukrainos himnas. Į berniuko atmintį labai įstrigo kelionė su visa šeima į Egiptą. Kada nors, kai pasibaigs karas, jis labai norėtų nuvykti į Dubajų. Davydas džiaugiasi, kad mūsų mokykloje susirado 2 draugus – penktokus Eriką ir Evaldą. Jam gera naujuosiuose namuose ir mūsų mokykloje. Prakalbome apie artėjančias atostogas ir Velykas. Davydas prasitaria, kad jis pravoslavas, todėl įvairias šventes švenčia vėliau negu katalikai. Seilės abiem burnoje rinkosi kalbant apie įvairius šventinius valgius, ruošiamus Lietuvoje ir Ukrainoje: silkę po kailiniais, baltą mišrainę, ukrainietiškus barščius, keptą žuvį ir pan.
Vaikams iš karo apimtos šalies reikia ne tik mokymo, bet ir emocinio palaikymo, supratimo, saugumo jausmo. Mūsų mokyklos mokiniai yra fantastiški – nuo pat pirmos minutės padėjo, rūpinosi ir susikalbėjo kažkokia ypatinga kalba. Lenkiškai, rusiškai, gestais, šypsenomis. Mes visi padedame Davydui ir kitiems ukrainiečių vaikams kuo greičiau adaptuotis naujoje situacijoje, nes tai yra mūsų pilietinė pareiga ir galimybė prisidėti prie kovos už taiką pasaulyje.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja