Bal 25, 2022 | Be kategorijos
Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos 1-10 klasių mokiniai lankantys Trakų krašto tradicinių amatų centro būrelį „Gyva pažintis su etnine kultūra“ dalyvavo edukacijose „Margučių marginimas vašku“ ir Verbų rišimas“.
Edukacijų metu vaikai sužinojo daug įdomių dalykų apie Šv. Velykų tradicijas, margučių spalvų ir simbolių, raštų reikšmes, kaip išsirinkti drūčiausią kiaušinį velykiniams žaidimams, patys išmoko marginti gražiausius velykinius margučius. Mokiniai susipažino su verbų sekmadienio reikšme lietuvių kultūroje, pažino verbų regioniškumo ypatumus, įvairius rišimo būdus.
Mokyklos informacija
Bal 25, 2022 | Be kategorijos
Konkursą, kuriame dalyvavo 5-18 metų fortepijono, styginių, pučiamųjų, mušamųjų instrumentų, akordeono ir vokalo specializacijų muzikos atlikėjai, organizavo Utenos meno mokykla. Dominikas atliko vieną laisvai pasirinktą kūrinį, kurio atlikimo vaizdo įrašas buvo įkeltas į socialinį tinklą „Youtube”.
Dalyvių pasirodymai buvo vertinami 25 balų sistemoje pagal tam tikrus vertinimo kriterijus (muzikinio teksto išpildymas, garso kokybė, kūrinio interpretacija ir jo sudėtingumas, artistiškumas, virtuoziškumas, scenos kultūra).
Nepaprastai malonu, kai mūsų mokyklos mokinys meno srityje garsina savo krašto vardą ir su Lietuvos muzikos mokyklų akordeonistais sukuria šventę, verčiančią suklusti komisijos narius.
Nuoširdžiai sveikiname Dominiką ir linkime toliau puoselėti savo muzikinį talentą!
Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio
pagrindinės mokyklos bendruomenė
Bal 25, 2022 | Be kategorijos
Su penktokėmis DARIJA BESKARAVAJEVA ir ARNETA GUDALEVIČ artimiau pažįstamos esame nepilnus mokslo metus, tačiau jau dabar daug gražaus galiu apie jas pasakyti.
Abi mergaitės – pareigingos, darbščios, gerai besimokančios, visada atskubančios į pagalbą. Kad jūs matytumėte, kaip jos padeda savo bendraklasiams įveikti mokymosi sunkumus! Laikinas mokytojo vaidmuo mergaitėms labai patinka – jos jaučiasi lyg žuvys vandenyje. Surėmusios pečius trise organizuojame pagalbą ne tik senbūviams penktokams, bet ir mūsų ukrainiečiui Davydui – juk turime jį išmokyti lietuvių kalbos pradmenų! Kartais net šypseną kelia Darijos ir Arnetos noras „integruoti” kuo daugiau žodžių į naujoko galvą. Ir dar ne tik lietuviškų, bet ir lenkiškų, angliškų. Aš tik galiu įsivaizduoti, kas vyksta Davydo sąmonėje, kai jo prašo: „Pasakyk tą, o dabar aną. Ir dar štai šitą”… Žodžiu, būna linksma, ir pats pažinimas vyksta ir greičiau, ir sklandžiau.
Darija ir Arneta – neišskiriamos draugės nuo pat pradinių klasių, o gal ir dar anksčiau. Abi turi tą patį pomėgį – dailę. Darija lanko Trakų meno mokyklą, o Arneta – tos pačios mokyklos filialą, esantį Lentvaryje. Gana greitai pastebėjau, kad mergaičių piešiniai ir juose atskleidžiamos idėjos kitokios nei daugumos mokinių. Pirmuosius estetinio skonio pamatus šioms mokinėms suformavo LIUCIJA KAŠĖTIENĖ, buvusi mūsų mokyklos pradinio ugdymo mokytoja, nuo 5 klasės mergaitės pateko į globėjiškas BOŽENOS LAVRUKEVIČ, dailės ir technologijų mokytojos, rankas, galiausiai – dar ir Trakų bei Lentvario meno mokyklų profesionalės vedžioja jas meno labirintais.
Penktokė Darija jau kelerius metus kiekvieną savaitę po kelis kartus varsto Trakų meno mokyklos duris, Arneta – dar tik žengia pirmuosius žingsnius meno keliu. Bet… abi labai stengiasi viena nuo kitos neatsilikti visose srityse. Priešingu atveju nebūtų geriausios draugės! Būdama maža Darija išbandė šokių privalumus, todėl menas jai jau yra pažįstama sritis. Šiais mokslo metais Darija ir Arneta jau dalyvavo keliuose rimtuose kūrybinių darbų konkursuose: „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija‟, kurį organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, XVII pasaulio vaikų haiku konkurse – kurė trieilį posmą ir jį iliustravo piešiniu. Šiuo metu laukiame konkursų rezultatų.
Darija žino, kas jai patinka, ko ji nori ir kas jai sekasi. Arneta lygiai taip pat. Dabar Darija nori atsigriebti už visą ilgą karantino laikotarpį, kai sunkios meno mokyklos durys buvo nutilusios nuo nuolatinio mokinių varstymo, o su mokytojomis ir kitais dailės besimokančiais mokiniais teko mokytis nuotoliniu būdu. Darijos draugė Arneta dar ir savarankiškai mokosi groti gitara. Kai buvo mažesnė, pavydžiai stebėdavo savo vyresnįjį brolį Alaną, jau prakalbinusį šį styginį muzikos instrumentą. Arneta sau pasižadėjo, kad kai kiek paaugsianti, būtinai ir ji išmoksianti groti. Tai nebuvo vien tik žodžiai. Nors penktokės dar nerengia savo personalinių dailės parodų, bet noriai eina meno keliu. „Ką labiausiai patinka piešti?”- paklausiau mergaičių. „Viską, iš esmės nėra skirtumo”, – atsakė Arneta, o jai paantrino Darija.
Iš pokalbio su mergaitėmis lyg ir supratau, kad jų vaizduotė jau „piešia” nežymius būsimos profesijos, t.y. dizaino kontūrus. Aišku, dar iki apsiprendimo laikotarpio nutekės daug vandens, bet šiandien svarbu, kad Arneta ir Darija gerai mokosi, yra aktyvios ir turi pomėgių, o jų tėveliai turi galimybių leisti pasirinkti joms patinkančias veiklas.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 25, 2022 | Be kategorijos
Balandžio 15 d., prieš pavasario atostogas, mokyklos direktoriaus Romualdo Gžybovskio iniciatyva mūsų mokykloje organizavome susitikimą su ukrainiečių mokinių mamomis.
Naudodamiesi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, į mokyklą atvykusioms mamoms pristatėme tas edukacines veiklas, kurios vyko vasario – balandžio mėnesį. Ukrainiečiai mokiniai dalyvavo Trakų tradicinių amatų centro organizuotose vilnos vėlimo, audinių dažymo, verbų rišimo, kiaušinių marginimo vašku, sausainių kepimo edukacinėse programose.
Šios dienos pokalbis buvo šiltas, draugiškas. Mokyklos direktorius kalbėjo apie įvairių mokomųjų dalykų vertinimą. Sudėtingiausia, mokyklos vadovo teigimu, mokytojams vertinti mokinių lenkų ir lietuvių kalbos įgūdžius. Vertinant kitus mokomuosius dalykus jokių problemų nekyla. Mamos teigė, kad jų vaikų gauti pažymiai jas džiugina. Bendru sutarimu nutarėme ukrainiečius vaikus dar labiau įtraukti į popamokines ir visos dienos grupės vykdomas veiklas.
Puiki, namus primenanti mūsų mokyklos atmosfera, draugiški mokytojai ir mokiniai ukrainiečiams leido kiek užmiršti įvykius, vykstančius jų šalyje. Artėjančių Velykų proga mokyklos direktorius pasveikino visus susitikimo dalyvius, o kiekvienai ukrainiečių šeimai mokyklos bendruomenė įteikė lietuviškų saldumynų ir įvairių užkandžių, papuošiančių jų šventinį stalą, rinkinius. Mūsų viešnios džiaugėsi artimiau susipažinusios su administracija, mokytojų kolektyvu. Ukrainiečių mamos džiaugėsi, kad nuo karo baisumų pabėgę žmonės – tiek suaugusieji, tiek ir vaikai, Trakuose, Jovariškėse ir mūsų mokykloje jaučiasi labai gerai. Džiaugiamės, kad šiandien pavyko jas sukviesti į bendrą susitikimą. Šių mamų vaikai jau balandžio 21 dieną, ketvirtadienį, su savo bendraaamžiais ir klasių vadovėmis vyks į ekskursiją – į Kernavę.
Nuoširdžiai džiaugiamės galėdami pagelbėti ir pasidalinti tuo, kuo galime, su tais, kam to labiausiai reikia. Prieš išsiskirdami vieni kitiems palinkėjome ramybės, tikėjimo Dievo malone būtent šioje nedėkingoje Ukrainai situacijoje. Mokinių mamos nuoširdžiai dėkojo už rūpestingumą, supratingumą, geranoriškumą.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 25, 2022 | Be kategorijos
Jau nuo seno Senuosiuose Trakuose stalo tenisas yra užėmęs populiarios sporto šakos pozicijas. Šią sporto šaką kultivuoja mūsų mokyklos darbuotojas VLADISLAV SAVICKIJ. Daug visko ypatingo ir net kvapą gniaužiančio vyksta šio sportiško vyro gyvenime. Taigi praskleiskime paslapties uždangą ir pasmalsaukime.
Kai paklausiu, kiek metų p. Vladislavas žaidžia tenisą, jis pajuokauja: „Turbūt gimiau su teniso rakete rankoje ir kiek save prisimenu, vis žaidžiau”. Mano pašnekovas yra santūrus žmogus, kuris nėra linkęs girtis pergalėmis, bet juk yra tokia patarlė: „Ylos maiše nepaslėpsi”. Tenisas taip įtraukė p. Vladislavą į savo pinkles, kad nepaleidžia: kelis kartus per savaitę ir net sekmadieniais jis skuba į treniruotes, vykstančias mūsų mokykloje. „Įdomiausia treniruotis su stipresniais už save varžovais”, – teigia pašnekovas. Labai smagu, kad jo ir komandos meistriškumas vis kyla – šaunūs Senųjų Trakų tenisininkai šuoliuoja iš vienos stalo teniso lygos į kitą. Iš tiesų, pasižvalgius po įvairius Lietuvos etnografinius regionus, galima pastebėti, kad yra daug stiprių varžovų, žaidžiančių stalo tenisą.
Balandžio 10 diena p. Vladislavui buvo ypatinga – Rietave užimta I VIETA. Mūsų šaunus stalo tenisininkų ketvertukas su p. Vladislavu priešaky pakilo į 3 LYGĄ. Galima tik įsivaizduoti, kiek džiaugsmo buvo laimėtojų širdyse. Kelmė, Akmenė – tai Lietuvos vietovės, 2021 m. pabaigoje ir 2022 pradžioje atnešusios Senųjų Trakų tenisininkams gražių pergalių kraitį. „Galutinės pergalės link buvo eita kryptingai – vien didelio noro nebūtų pakakę,”- teigia p. Vladislavas. Vyrai, anot jo, nuoširdžiai dirbo, daug sūraus prakaito buvo išlieta sporto salėje vykusių treniruočių metu. Bet… buvo verta maloniai vargti! Beje, atskiros padėkos nusipelno prie gražių stalo teniso pergalių serijos prisidėjęs ir buvęs mūsų mokyklos darbuotojas DARJUŠ SAVICKI, taip pat nuo mokyklos laikų ypatingą trauką tenisui jaučiantis rūdiškietis BRONIUS VITKAUSKAS.
Balandžio 6 d. – Tarptautinė teniso diena. Galbūt ši reikšminga proga ir buvo tas stimulas, leidęs negailestingai prie stalo teniso stalų triuškinti varžovus. Aišku, viską lemia geras fizinis pasirengimas ir kovinė dvasia. Mūsų tenisininkai – tikri kovotojai! Jeigu būsime visi tokie kovingi – nuversime aukščiausius kalnus! Pokalbio pabaigoje p. Vladislavas prasitaria, kad itin sunkus jam buvo karantino laikotarpis, kurio metu negalėjo treniruotis, stalo teniso turnyrai buvo apmirę, o ir pačiam teko rimtai pasiligoti, net traumą patirti. Bet… visos negandos anksčiau arba vėliau išsisklaido ir išaušta šviesus sėkmės periodas.
Tad p. Vladislavui ir jo šauniems bendražygiams linkiu būti ryžtingiems, stipriems, visa širdimi džiaugtis savo pergalėmis ir toliau jomis garsinti Trakų rajoną ir visą Lietuvą!!!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 13, 2022 | Be kategorijos
Kiekvieno ukrainiečio mokinio gyvenimiška patirtis yra vis kitokia. Vienas iš jų buvo labai arti baisių įvykių epicentro, kitas – kiek toliau nuo jų, tačiau visi jie suvokia, kad karas yra viską pakeliui griaunantis blogis.
Šįkart apie VIKTORIJĄ PRYSIAZHNIUK, 7 klasės mokinę, karo pabėgėlę. Vasario 24 diena, pasak mergaitės – baisiausia ir juodžiausia diena jos gyvenime. Į Lietuvą mergaitė atvyko su 6 mėnesių broliuku Artiomu, mama Liudmyla, močiute, mamos mama. Vasario 25-ąją, antrąją karo dieną, šeima paskubomis susiruošė ir patraukė Lenkijos sienos link. Kelionė buvo labai ilga – tik po 3 parų buvo pasiektas jos tikslas. Visur pakeliui buvo daugybė įvairaus amžiaus karo pabėgėlių. Vieni važiavo nuosavu transportu, kiti pėsčiomis bėgo nuo viską naikinančios karo bangos. Lenkijos pasienyje Viktorijos šeimos laukė tėtis, kuriam Lietuva jau buvo pažįstama, nes ieškodamas geresnio uždarbio jis jau epizodiškai čia darbavosi. Viktorijos tėtis – statybininkas, mama – istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoja.
Šiandien Viktorija jau yra kiek atsigavusi nuo patirto šoko, kai per vieną akimirką teko suaugti ir palikti viską, kas brangu. Per ilgąsias pertraukas mes pasikalbame – mergaitė vis labiau atsiveria. Viktorija pasakojo, kad jos močiutė labai norėjo, jog jos dukra, mergaitės mama, taptų buhaltere, bet mama visą laiką svajojo tapti istorijos mokytoja. Taip ir nutiko. Prieš susilaukdama sūnelio Viktorijos mama dirbo vaikų darželyje auklėtoja. Mano pašnekovė mokėsi mažo kaimelio, kurio pavadinimas Golovica, mokykloje. Viktorijos mama dirbo mieste, pavadinimu Korėc. Mergaitės mama labai myli savo darbą, vaikus – ji ilgisi tos netolimos praeities, kai dar okupantai nebuvo peržengę jos šalies sienų.
Viktorija kuklindamasi prasitarė, kad jos pažymių knygelėje puikuodavosi 11 arba 12 balų įvertinimai (Ukrainoje yra 12 balų vertinimo sistema). Ji – pirmūnė. Labiausiai mergaitei patikdavo ukrainiečių literatūros pamokos. Ji nepaprastai mėgo skaityti grožinės literatūros kūrinius bei rašyti ilgus rašinius. Pasirodo, kad Ukrainoje rašant rašinį nėra griežtai apibrėžtas žodžių ar pastraipų skaičius. Viktorijos ir jos bendraklasio Maksymo paprašiau parašyti namuose rašinį. Pateikiau 3 temas. Nekantraudama laukiau rezultato – buvo smalsu paskaityti ukrainiečių kalba sudėliotas mintis baltuose popieriaus lapuose. Abu mokiniai labai nori, kad greičiau baigtųsi karas. Pasidomėjau Viktorijos mokymosi rezultatais čia, mūsų mokykloje. Pasirodo, kad mergaitė yra puiki matematikė. Jau net keli dešimtukai puikuojasi elektroniniame dienyne ties Viktorijos pavarde. Ir ne tik tikslieji mokslai jai puikiai sekasi, bet ir geografija bei anglų kalba. Šaunuolė mergaitė! Viktorija labai uoliai mokosi ir lietuvių kalbos. Teko girdėti kelių mokytojų nuomones, kad ji imli, atidi, labai besistengianti. Ir aš pritariu daugumos nuomonei. Labiausiai Viktorija ilgisi namų, Ukrainoje likusių artimųjų, klasės draugų ir draugių. Ji nori, kad greičiau pasibaigtų karas, nežūtų nekalti žmonės ir vėl visi laimingai gyventų tėvynėje. Belieka palinkėti, kad mergaitės norai išsipildytų ir ji kiek galima greičiau galėtų apkabinti visus gyvus ir sveikus savo giminaičius bei draugus.
Atsiriboti nuo informacijos apie karą, pasak Viktorijos, nėra lengva, nes jos šeima kasdien palaiko ryšį su gimtinėje likusiais artimaisiais, seka naujienas internetu. „Pažintis su nauja kultūra, lenkų ir lietuvių kalbos pamokos – visa tai labai padeda neįsileisti į širdį slogių minčių“, – įsitikinusi pašnekovė. Apie mūsų šalį ukrainiečių šeima žinojo nedaug. Iš Ukrainos irgi nei karto nebuvo toliau išvykę. Todėl ši priverstinė kelionė buvo dvigubai baugi: ir likti savo šalyje negalėjo, ir išvykti svetur buvo sunku.
Нехай збудеться НАЙЗАПОВІТНІША твоя мрія!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
