Bal 4, 2022 | Be kategorijos
Senajame Tarpupyje gyvenantį dešimtoką ERNESTĄ BEDULSKĮ galima būtų vadinti jo šeimos pasididžiavimu – vaikinas ne tik gerai mokosi, bet yra ir puikus pagalbininkas namuose. Grįžęs iš mokyklos jis paruošia namų darbus, padeda mamai, sutvarko namus ir net gardžią vakarienę ar kokį desertą šeimynai paruošia.
Ernestas konditerija susidomėjo dar vaikystėje. Kai mama gamindavo valgyti, visada jį pasisodindavo priešais, kad stebėtų visą maisto gamybos procesą. Kai berniukas paaugo, jau ne tik žiūrėdavo, kaip tai daro mama, bet ir pats jai padėdavo. Niekas Ernesto giminėje konditerija ypatingai nesidomėjo, o jis pabandė ir užsikabino. Ernestas mėgsta ir nebijo eksperimentuoti, t. y. išgauti skirtingus saldžiųjų kepinių skonius. „Grįžtu aplankiusi artimuosius, o manęs jau laukia garuojantis patiekalas, neretai – ir torto ar pyrago gabalėlis“, – džiaugiasi Ernesto mama p. Zofija, kažkaip ypatingai nesureikšminanti tokio sūnaus gebėjimo. Bet… šiuolaikinius paauglius auginantys tėvai sutiks: tokių kaip Ernestas – vienetai. Ypatingas nesijaučia ir pats Ernestas. Šiuolaikiniai paaugliai labai daug laiko praleidžia prie išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, tačiau vaikinas niekada nebuvo vienas iš tų, kurių diena prasideda prie išmaniųjų įrenginių ir taip pat baigiasi. „Gyvenu kaime, tad lauke, ypač vasarą ar pavasarį, tikrai yra ką veikti‟, – teigia Ernestas.
Ernesto svajonė – tapti garsiu konditeriu ir turėti savo privačią kepyklėlę. Įvairių švenčių, pvz., Rugsėjo 1-osios, Mokytojo dienos, gimimo dienos proga Ernestas nepatingi ir iškepa kokį nors burnoje tirpstantį skanėstą, kuriuo pavaišina mūsų bendruomenės narius. Į klausimą: „Ar pirmas blynas neprisvilo?‟ Ernestas atsakė: „Tortas, kaip pirmąkart kepant, tikrai buvo pavykęs. Gal estetinio grožio nebuvo, nes kepinys buvo truputį patežęs, ne toks kaip nuotraukoje, bet skonis buvo tikrai geras‟. Bet… Ernestas rankų nenuleido – toliau „studijavo‟ konditerijos subtilybes. Daugiausia laiko, anot pašnekovo, užima kepinių papuošimas. Tam, kad patraukliai papuoštum tortą, tenka užtrukti net ir kelias valandas. „Ar negaila tiek laiko investuoti?‟ – klausiu Ernesto. „Tikrai, ne‟, – atsako jis. Labiausiai vaikinukui patinka kepti keksiukus, nes greita, paprasta, skanu. Skaniausi desertai jam yra tie, kurie papuošti vaisiais – pamačius iškart akys spindi ir neaišku, kodėl. Laisvalaikiu Ernestas dar ir truputėlį dirba – juk smagu turėti savo nuosavų pinigėlių! Noriu pabrėžti, kad darbas vaikino mokslams netrukdo. Tik nepagalvokite, kad vaikinas paperka mokytojus pasakiškais skanėstais. Ernestas pats labai stengiasi. Jeigu ko nesupranta, drąsiai prašo mokytojų pagalbos, o mokytojai savo ruožtu bet kada atskuba padėti.
Dešimtokas Ernestas supranta, kad reikia gerai mokytis bei pagelbėti namuose. Tortų kepimą jis laiko jau seniai atrastu pomėgiu, iš kurio jau dabar papildomai užsidirba. Beje, baigęs 10 klasių vaikinukas planuoja vykti į Vilnių mokytis ir tapti diplomuotu konditeriu. Ir ką gali žinoti, gal laikui bėgant Ernestas ir įgyvendins savo svajovę… Sėkmės tau, Ernestai!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Bal 1, 2022 | Be kategorijos
Mūsų mokykloje ugdomi mokiniai yra ypatingi. Ar rasime dar kur mokyklą, kurioje visi gali dainuoti, šokti, sportuoti, vaidinti? Turbūt vargiai. Kas išaugina mokiniams sparnus? Žinoma, kad tėvai ir geri pedagogai.
Bet… šįkart ne apie puikius tėvus ir pedagogus, o apie dar vieną mokinį ir jo neįprastą pomėgį. DANIEL JARMOLOVIČ – septintokas, aistringas motokroso mėgėjas ir šiaip visais atžvilgiais šaunus vaikinukas. „Kas gi tokio tavo pomėgio kaltininkas?‟, – klausiu Danieliaus. „Tėtis, o kas gi daugiau‟, – net nedvejodamas atsako berniukas. Apie motokrosą Danielius galėtų kalbėti nesustodamas, valandų valandas. Matau, suprantu, kad jam patinka tai, ką jis veikia.
Motokrosas Danieliaus gyvenime atsirado visai neatsitiktinai. Tėtis Leonidas buvo ir yra aistringas motokrosininkas. Likimas taip lėmė, kad tėtis Danieliui nupirko pirmąjį rožinės spalvos motocikliuką, nes kaipgi sūnus be technikos. Tuo metu berniukas labai mėgo piešti „saules‟ savo dviračiu kieme, tad tėtis pasirūpino, kad jis turėtų savo pirmąją rimtesnę transporto priemonę. Visas Danieliaus šeimos gyvenimas yra susijęs su motokrosu. Netgi mama ir vyresnioji sesuo yra išbandžiusios motociklo teikiamus privalumus. Tiesa, joms atsirado svarbesnių moteriškų reikalų, todėl sportuoti išleido du savo šeimos vyrus. Danieliaus meilė šiam sportui gimė ir iš jo paties susidomėjimo. Į motokroso varžybas berniukas keliauja kartu su tėčiu. Kitaip tariant – Jarmolovičių duetas. Jie abu yra ne profesionalai, bet mėgėjai. Jau kuris laikas motokrosas yra neatsiejama Danieliaus gyvenimo dalis.
Prieš kiekvienas mėgėjiškas varžybas visi šeimos nariai nerimauja, tačiau svarbiausia važiuoti su protu ir neviršyti savo galimybių. Važinėdamas Danielius yra patyręs įvairių smulkių traumų, tačiau jei krenti – atsistoji ir važiuoji toliau. Mano pašnekovas mano, kad šiame sporte vienintelis įmanomas atsargumas yra savo galimybių įsivertinimas. Kartais, anot Danieliaus, jau taip stipriai užvaldo adrenalinas ir azartas, bet sveikas protas vis dėlto nugali. Didžiausi berniuko sirgaliai ir rėmėjai yra jo šeimos nariai. Danielių visada palaiko ir aplinkiniai žmonės, jo bendraklasiai, kurie suteikia dar daugiau pasitikėjimo savimi. Šiuo metu Danielius laukia nesulaukia, kada gi su tėčiu apsižergs savo metalinius „draugus‟ ir su vėjeliu pralėks Senųjų Trakų keliais ir keliukais. Danielius – taupus vaikinukas. Jis renka pinigėlius naujam motociklui ir laukia nesulaukia, kada galės išsilaikyti motociklininko teises.
Tikslų įgyvendinimas ir pomėgių pasirinkimas mažai priklauso nuo vietos, kurioje žmogus gyvena ar jos dydžio. Svarbiausi dalykai – begalinis noras, užsidegimas, pasitikėjimas savimi, tėvų ir artimųjų palaikymas. Kiekviena, kad ir neįtikėtinai skambanti svajonė ar planas, yra įmanomas, tačiau tuo reikia visuomet tikėti ir eiti to kelio link. Toks yra mūsų aštuntokas Danielius.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Kov 23, 2022 | Be kategorijos
Šiandien mano pašnekovas yra septintokas SEBASTJAN BALKEVIČ. Kiek save prisimena, šis vaikinukas vis šoko. Gal net anksčiau pradėjo šokti negu vaikščioti. Kuomet Sebastijanas peržengė mūsų mokyklos slenkstį, tuomet ir pasirašė kontraktą su šokio teatru „Solė‟. Jau 7 metus jis bendradarbiauja su šiuo kolektyvu ir jo vadove Sofiko Vyšniauske, atvykusia iš tolimojo ir saulėtojo Sakartvelo.
Bendraudami su Sebastijanu daug juokėmės. Interviu buvo kažkoks labai linksmas. Gal įtakos tam turėjo puikus pavasariškas oras, o gal netradiciniai klausimai. Smagu, kad vaikinukas nepasimetė ir nuoširdžiai atsakė net ir į „nepatogius‟ klausimus. Septintokės nepraleido progos pasmalsauti: „O kaipgi tas mergaitiškas dėmesys?‟ Dėmesio turiu su kaupu – 24, o gal ir daugiau mergaičių akylai mane stebi‟. „Jos siūlo savo draugystę ir net kviečia į pasimatymus‟, – Sebastijanas buvo be galo atviras.
Be šokių mano pašnekovas dar domisi krepšiniu. Jis nuolat serga už „Golden State Warriors‟ krepšinio komandą ir žavisi Stefeno Kario (Stephen Curry) produktyviu žaidimu. Sebastijanas norėtų būti viskuo panašus į šį krepšininką: ūgiu, vikrumu, rezultatyvumu aikštelėje. Šalia namų berniukas turi įtvirtintą krepšinio stovą. Tai vis tėtis, p. Slavomiras, rūpinasi, kad abu sūnūs augtų sveiki ir sportiški. Bet šią sporto šaką palikime ateičiai. O dabar pats metas pakalbėti apie matematiką, kuri yra Sebastijano arkliukas. Pasirodo, kad berniukas uždavinius kaip riešutus gliaudo. Mano pašnekovas išduoda paslaptį, jog visa jo šeima yra prisiekę matematikai. Tai – kraujyje. Net pavydu. Kai pasidomėjau, kokių matematinių užduočių negalėtų atlikti, Sebastijanas net nedvejodamas atsakė: „Tik tų, kurių dar nesimokiau‟. Savo gyvenimo kelyje sutikau antrą mokinį, kuris deklaruoja tokią meilę matematikai. Mažiukas Adrianas, trečiokėlis, seka didžiojo brolio pėdomis. Sebastijanas jam – autoritetas. Į visas vasaros stovyklas ir mažėlis įkandin brolio traukia. Greitai ir Adrianas įvaldo įvairių šokių elementus ir kombinacijas. Tvirtą stuburą turi tas mažasis broliukas – nesileidžia skriaudžiamas, reikalui esant gali ir moka apsiginti. Bet… jis stačia galva pasinėręs į futbolą. Gal auga nauja futbolo žvaigždė?
Mokslo fronte Sebastijanui sekasi taip pat puikiai. Jis – beveik pirmūnas. Turi tik vieną vienintelį aštuntuką. Ką norėtų veikti ateityje, dar nežino, teigia, kad nėra apsisprendęs. O gal tiesiog laiko paslaptyje, nes vadovaujasi ta pačia taisykle, kaip ir mūsų paslaptingasis devintokas muzikantas Dominikas, aštuntokės smuikininkė Ana ir šokėja Alicija. Jie visi svajoja tyliai. Tik šypteli pro ūsą, gūžteli pečiais ir nieko nesako.
Tad Sebastijanui belieka palinkėti visokeriopos sėkmės šturmuojant šokio ir mokslo aukštumas.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Kov 21, 2022 | Be kategorijos
Šią savaitę mūsų mokyklos bendruomenė į savo gretas priėmė ukrainiečius mokinius. Į įvairias klases įsiliejo po 1-3 mokinukus. Pirmosios dienos mokykloje skirtos susipažinimui, adaptacijai. Juk vieta nauja, aplinka taip pat. Pastebėjau, kad šis procesas vyko labai natūraliai.
Mokiniai – atviri, draugiški, kalbūs. Keli iš jų jau buvo pasiruošę lietuvių kalbos pamokai: pasisveikino, atsisveikino, žinojo elementarius lietuviškus žodžius, vartojamus kasdieninėje aplinkoje. Buvau labai maloniai nustebinta. Su 3 septintokais kalbėjome apie daug ką, bet labiausiai mane sužavėjo jų literatūrinės žinios. Mokiniai vienas per kitą nesustodami vardijo ukrainiečių rašytojų, poetų pavardes, slapyvardžius, jų kūrinius. Per lietuvių literatūros pamoką pažiūrėjome ukrainietiško filmo epizodą, kuris sukurtas pagal paskutinę prieš karą šių vaikų skaityto literatūrinio kūrinio ištrauką. Mokinių teigimu, jų mokykloje nebuvo multimedijos įrangos, todėl ugdymo procese nebuvo naudojamos informacinių technologijų galimybės. Kiekvieną mokinuką aprūpinome kuprine ir ugdymo procesui reikalingomis priemonėmis, jau renkame informaciją apie nuorodas į įvairius mokomuosius dalykus ukrainiečių kalba ir prieigos prie jų galimybe.
Daug apie ką kalbėjome pirmųjų susitikimų metu: mokymąsi, pomėgius, tradicijas, patiekalus ir t.t. Mūsų naujokams su 7 klasės mokiniais pristatėme Lietuvą: didžiuosius miestus, vizualiai pademonstravome tradicinius patiekalus, istorinius objektus, didesnius vandens telkinius ir pan. Spėjome dar ir lenkiškų, ukrainietiškų žodžių darybą panagrinėti. Stebėtinai daug panašumų radome! Žodis po žodžio išsikalbėjome ir apie ukrainietiškus barščius. Penktokėlis Kolia, pasirodo, puikiai žino jų receptą, kurį perėmė iš mamos. Iš septintokės Margaritos sužinojau, kad skanių barščių receptas yra perduodamas iš kartos į kartą. Beje, jis yra po truputį tobulinimas – pridedama vis naujų ingridientų. Ir dar kas itin svarbu – receptas laikomas paslaptyje. Susitarėme, kad labiau atšilus orui, lauke virsime ukrainietiškus barščius. Mačiau, kaip blizgėjo mažojo Kolios akys. Boksas, romėnų-graikų imtynės, knygų skaitymas – tai mūsų naujokų pomėgiai. Tikiu, kad mūsų mokykloje vaikai atras ir tinklinį, ir tenisą, ir kitas sporto šakas, artimas jų širdžiai.
Mes esame atviri integracijai – laukiame visų norinčių ukrainiečių mokinių savo mokykloje. O jau esamiems vaikams kiekvieną dieną stengsimės įkvėpti vis daugiau drąsos, pasitikėjimo savo jėgomis. Padėsime pamiršti jiems visus karo baisumus. Tapsime viena gražia šeima. Visa širdimi linkime Ukrainai taikios padangės, kurios netemdytų karo dūmai!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Kov 14, 2022 | Be kategorijos
Visada smagu rašyti apie mokinius, turinčius kokį nors pomėgį, kuriam jie skiria nemažai savo asmeninio laiko. Visai neseniai žadėjau papasakoti ir apie kitus nepaprastai šaunius mūsų mokyklos mokinius. Taigi savo įsipareigojimą vykdau ir kviečiu susitikimui su 8 klasės mokine ALICIJA BARANOVSKA.
Ar esate ką nors girdėję apie CHEERLEADING? Turbūt, kad ne, tad skubu paaiškinti, kad tai įdomus sportas, apimantis gimnastikos, akrobatikos ir šokio elementus. Tai sparčiai populiarėjanti visoje Europoje sporto šaka, atkeliavusi iš JAV. Šis sportas, kaip ir pats terminas, yra sėkmės, grožio ir sveikatos sinonimas. Cheerleading’as reikalauja gero fizinio pasirengimo, kuris lavinamas treniruočių metu. „Viva dance” – tai sportinių šokių grupė, kuriai atstovauja Alicija ir jos vyresnė sesuo Justyna, buvusi mūsų mokyklos mokinė.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Alicija yra nedrąsi ir nelinkusi atvirauti, bet taip tik atrodo. Tiesą pasakius, esame ne per seniausiai pažįstamos, bet tai nebuvo jokia kliūtis sužinoti apie jau kelerius metus jos turimą pomėgį ir ne tik apie tai. Aš leidau sau truputį pasmalsauti. Ir ką gi aš radau internetiniuose resursuose? Ogi įvairių prizinių vietų amplitudę. Ypač sėkmingos Alicijai buvo „Vilnius Open Cup 2021” varžybos, kuriose ji su kitomis šokėjomis užėmė I vietą. Sekėsi jai ir „Cheer Dance junior double” varžybose – mergaitė džiaugiasi III vieta, „Pom Dance junior double” varžybose pelnyta taip pat III vieta. Ne tik šokių aikštelėje Aliciją lydi tokia sėkmė, bet ir šturmuojant plačiuosius mokslo vandenynus. Ji – PIRMŪNĖ, uoli ir darbšti mokinė. Nepaprastai įspūdinga mergaitės dešimtukų kolekcija. Kartais pamąstau atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kas yra daugiausiai per moslo metus dešimtukų surinkęs mokinys ar mokinė. Net neabejoju, kad Alicija patektų į laimėtojų sąrašą.
Dar pernai daug įdomaus buvau girdėjusi apie Dzūkijos nacionaliniame parke, apsuptame šimtamečių pušų, vykstančias vasaros stovyklas, kuriose dalyvavo ir mano pasakojimo herojė su savo vyresniąja seserimi Justyna. Šokėjomis rūpinosi kūrybingi, dėmesingi, linksmi ir atsakingi vadovai, kurie stovyklos metu stengėsi tapti bičiuliais ir buvo atsakingi už laisvalaikio organizavimą. Alicija, prisimindama stovyklą, pasakojo ne tik apie treniruotes, bet ir apie įvairias linksmybes, įdomius ir azartiškus konkursus, mergaitiškus pašnekesius, skanų maistą ir smagias akimirkas. „Man šokis yra gyvenimo dalis, dingtų jis – tai kartu su juo „išeitų” ir dalelė manęs. Šokdama aš atiduoda visą save. Aš parodau, kokia esu, išreiškiu savo emocijas, visas susikaupusias mintis ir nuraminu savo sielą. Vieniems šokis – pramoga, atsipalaidavimas, hobis arba tiesiog geras laiko praleidimas, o man – neatsiejama gyvenimo dalis“, – teigia mergaitė. Iš pokalbio su Alicija supratau, kad niekas negimė mokėdamas šokti, o tie, kurie sako, jog nemoka šokti, meluoja, nes šokti gali ir moka kiekvienas, bet gal jie to patys nežino arba tiesiog nebandė. Mano pašnekovė visiems skeptikams pataria pabandyti, kad sužinotų. „Kol gyveni, tol ir mokaisi, tiek aš, tiek kitos šokėjos po truputį, mažais žingsneliais lipa aukštyn ir tie laipteliai dar nesibaigė, nes tobulumui ribų nėra, o didžiausias pliusas yra jausti meilę šokiui, norėti šokti ir niekada nesustoti“, – aiškina pašnekovė.
Taigi belieka tik džiaugtis, kad Alicija auga linksma, grakšti, įgyja pasitikėjimo savo jėgomis. Kuo daugiau pozityvumo mergaitė skleidžia, tuo greičiau jis plečiasi ir dvigubai grįžta atgal. Svarbiausia – mylėti tai, ką darai, ir nestabdyti savęs. Turbūt niekas negalėtų paneigti, kad nepaprastai nuostabus jausmas turėti galimybę valdyti savo kūną taip, kaip tau norisi.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Kov 7, 2022 | Be kategorijos
Europos Parlamento narys Liudas Mažylis 2017-ųjų kovo 29–ąją Berlyne rado Vasario 16-osios Akto originalą. Profesorius ne tik pats brangina ir vertina prieš 104-erius metus Vasario 16-osios Akte užkoduotą laisvės idėją, bet, siekdamas, kad jaunoji karta išsakytų savo meilę Lietuvai, Vasario 16-osios proga bei 104-ajam Lietuvos gimtadieniui buvo paskelbęs tarptautinį esė ir eilėraščių konkursą „Švenčiu Lietuvą“.
Tarptautiniame esė ir eilėraščių konkurse dalyvavo net 500 mokinių iš 200 Lietuvos ir užsienio ugdymo institucijų. Konkurso rezultatai paskelbti Vasario 16-ąją – Valstybės šventės dieną. Profesorius Liudas Mažylis, skelbdamas konkurso rezultatus ir kreipdamasis į dalyvius, jų mokytojus ir tėvelius džiaugdamasis sakė: „Smagu buvo pasitikti 104-ąjį Lietuvos gimtadienį kartu su Jumis. Skaitydamas Jūsų kūrinius su darbų vertinimo komisija išgyvenau tikrą šventės džiaugsmą ir pasididžiavimą. Kokia kūrybinga ir mylinti savo šalį auga naujoji Lietuvos karta.“
Ypač smagu, kad Europos Parlamento nario Liudo Mažylio padėkomis džiaugiasi mūsų
5 klasės mokinės DARIJA BESKARAVAJEVA ir ARNETA GUDALEVIČ,
kurios debiutavo eilėraščių kūrimo sekcijoje. Mokyklos bendruomenė dėkoja mokinėms, dalyvavusioms konkurse, ir linki dar daug gražių ir sėkmingų ateities debiutų.