Nepastebimai prabėgo savaitė. Išaušo antrojo susitikimo su fotomenininke Vėtre Antanavičiūte diena. Jei pirmą kartą susitikus oras mus lepino vasariška kaitra, tai šįkart – lengva vėsa ir danguje vienas kitą gainiojantys debesėliai, o kartkartėmis ir ištisi kamuoliniai debesys. „Tai jau netinkama diena fotografuoti natiurmortui. Tokiu atveju reikalingi dirbtiniai šviesos šaltiniai,” – pabrėžė edukatorė. Bet tai nėra kliūtis jokiam fotomenininkui, nes erdvioje automobilio bagažinėje telpa viskas, ko reikia įvairiems nenumatytiems atvejams.
Kadangi vis dar kalendorinė vasara, tai ir namų darbai nebuvo jau tOOkie labai privalomi. Bet… tai, ką pamatėme ir išgirdome iš fotomenininkės lūpų per pirmąjį susitikimą, nepaliko nei vieno abejingo, tad ir ieškojome kiek įmanydami gražesnio kampo, vaisiams ir daržovėms įdomesnės kaimynystės bei gaudėme saulės spindulius dar nelabai suprasdami, kaip ir kur jie lūžta, formuodami šešėlius tai iš kairės, tai iš dešinės fotografuojamojo objekto pusės. Beruošiant namų darbus atrodė, kad ir ta fotomenininkės bičiulio rusų fotografo šakutės nuotrauka su neproporcingai, bet įdomiai nutįsusiu šešėliu „uždegė” ir sužadino mūsų vaizduotėse kūrybines idėjas. Žinoma, ir ne tik tai. Gal ir ne kiekvienas šiandien išdrįsome viešai pademonstruoti tai, ką sukūrėme, bet įdėmiai „gėrėme į savo pasąmonę” tuos patarimus, kuriuos dalijo fotomenininkė, komentuodama projekto dalyvių darbus.
Išties atliekant namų darbus teko įsitikinti, kad natiurmortai – puiki galimybė kiekvienam fotografui mėgėjui. Juos fotografuojant galima be galo daug išmokti, o ir fotografuoti yra lengviau, nei gyvus padarus – natiurmorto „modeliai“ nejuda ir nepabėga. Tačiau juos priversti „dirbti“ ir sukurti gražią nuotrauką tikrai ne ką lengviau nei bet kuriame kitame žanre. Natiurmortui fotografuoti receptų yra daug, bet kiekvienu konkrečiu atveju tenka eksperimentuoti, žaisti su apšvietimu naudojant reflektorius šviesai atspindėti.
Šiandien fotomenininkė, atsižvelgusi į mūsų pageidavimus, kalbėjo apie gamtos nuotraukas. Norint įamžinti kraštovaizdį ji rekomendavo rinktis kuo platesnę ir atviresnę vietą: taip kadre užtikrinama gera šviesa, kontrastingiau išryškėja esami objektai. Edukatorė taip pat rekomendavo laikytis ir dviejų trečdalių taisyklės, kuri reikalauja, kad priekinis planas ir centras užimtų didžiausią nuotraukos dalį, o dangus – tik trečdalį bendro kadro. Laikantis šios taisyklės, įamžintas kraštovaizdis atrodo platesnis ir gyvesnis. Kad nuotrauka išsiskirtų, atkreiptų dėmesį ir papasakotų istoriją, anot Vėtrės, itin svarbu sutelkti dėmesį į vieną iš kraštovaizdžio objektų. Tai gali būti namas šalia miško, gėlė pakelėje ar kažkas abstraktaus, pavyzdžiui, krentantys šviesos spinduliai. Laikas iki saulėtekio ir prieš saulėlydį vadinamas „auksine valanda”, nes tuo metu krenta gražiausia dienos šviesa. Taip pat tai yra metas, kai gamtoje kyla rūkas ar atsiranda lengva rasa. Lietuvos gamta dėkinga dėl savo įvairumo, nes čia turime ir rasą, ir šalną, ir rūką. Būtent šiomis akimirkomis šviesa ir jos tonai įgauna magišką efektą, nes spalvų kontrastai atskleidžia gamtos grožį ir sukuria beveik siurrealistinį vaizdą.
Labai atidžiai klausėmės įvairių fotomenininkės patarimų ir bandėme įsisąmoninti jos ne kartą pakartotą frazę: „Arba mes valdome kamerą, arba kamera valdo mus”. Teko pripažinti akivaizdžią tiesą, kad mus, projekto dalyvius, iki šiol valdė kameros. Kaip bus toliau, parodys laikas. Kad sukurti nuotrauką, pasirodo, reikia sumodeliuoti savotišką siužetą. Pavyzdžiui, randame miške žibučių krūmelį. Pirmiausia mes jį turime apeiti iš visų pusių ir apžiūrėti, o tada laikydamiesi kelių pagrindinių fotografavimo taisyklių sukurti istoriją. „Nedaug fotografų gali įveikti mišką”, – akcentavo viešnia. Vadinasi, mums į mišką nėra ko eiti. Labai naudinga buvo stebėti kelias to paties objekto nuotraukas. Viena iš nuotraukų buvo atlikta nesilaikant fotografavimo taisyklių, kitos – atsižvelgiant į visus reikalavimus. Ta nevykusi nuotrauka labai subtiliai „atvėrė mums akis”. Pasirodo, kad ir centruoti negalima, ir rinktis auto funkciją, kurią mes vis naudojome. Norint „padaryti” tobulą nuotrauką, reikia ir pritūpti, ir prigulti, ir pasistiebti ant pirštų, ir atsistoti ant akmenėlio.
Šį kartą nei projekto kuratorė Senųjų Trakų bibliotekos vyr. bibliotekininkė Agnieška, nei aš nedrįsome fotografuoti. Kodėl taip pasielgėme? Matyt, todėl, kad supratome, jog laukia dar ilgas mokymosi fotografuoti kelias, o mes juo žengiame tik pirmuosius nedrąsius žingsnelius. Tad straipsnio paįvairinimui pateikiu fotomenininkės Vėtrės darbų. Tiesa, dabar jau su edukatore išsiskyrėme ilgesniam laikui – susitiksime tik rudenį, kai visas mūsų laikas bus skirtas praktinėms veikloms. Ir šįkart gavome naują namų darbų užduotį, susijusią su gamtos objektais. Tad reikės padirbėti iš peties.
Taigi šiandien dar plačiau atvėrėme duris į fotografijos pasaulį. Ir vėl viskas buvo negirdėta, nematyta ir be galo įdomu. Vėl stebėjome visą pluoštą fotomenininkų darbų. Žiūrėjome ir mąstėme: „Neįtikėtina! Net paprasti mus supančios gamtos objektai, patekę į kūrybingo žmogaus rankas, gali virsti meno kūriniais”. Abiejų susitikimu metu fotomenininkė pabrėžė: „Jei fotografuosite daug, patys pradėsite suprasti niuansus, mokysitės iš turimos medžiagos ir tobulėsite. Kai turėsite patirties, galėsite manipuliuoti situacija ir išnaudoti žinias tikslingai, iš karto apgalvoję ir nusprendę, kokio rezultato sieksite”.
Pasigrožėkite fotomenininkės Vėtrės Antanavičiūtės darbai
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
projekto „Blykstė” dalyvė