Išgirdus žodį „keliautojas“ daugeliui tikriausiai susidarytų įspūdis, kad tai žmogus, kuris vieną po kito aplanko įvairiausius pasaulio kampelius, o vykti į tą pačią šalį kelis kartus nusprendžia tik išskirtiniais atvejais – juk pasaulis toks didelis! O štai keliautojas, rašytojas ir fotografas Vytautas Kandrotas jau 20 metų bent kartą per metus aplanko Prancūziją. Meilė šiai šaliai, užgimusi dar mokyklos suole, įkvėpė Vytautą Prancūziją pažinti kur kas geriau, nei leidžia tipinės kelionių organizatorių siūlomos pažintinės kelionės.
Ne vien tik apie išskirtinį Prancūzijos grožį, bet ir apie įvairias keliones po Lietuvą ir ne tik spalio 9 dieną kalbėjomės su fotografu, entuziastingu keliautoju ir rašytoju Vytautu Kandrotu, kuris atvyko Senųjų Trakų bibliotekos vyr. bibliotekininkės Agnieškos Uscilienės kvietimu susitikti su mūsų mokyklos 9-10 kl. mokiniais.
Vytautas Kandrotas profesionalaus keliautojo karjerą pradėjo prieš gerą 10-metį. Šiandien jis džiugina keliautojus ir pažinimo mėgėjus iliustruotu kelionių žinynu, kuris suteikia galimybę kiekvienam suorganizuoti neišdildomų įspūdžių kupiną kelionę po gražiausias Lietuvos vietas. Klausant įspūdžių apie keliones, atrodo kad autorius tiesiog važiuoja į įdomias vietas, fotografuoja ir mėgaujasi tuo, ką daro. Deja, realybė yra kiek kitokia. Vytautas Kandrotas vienas visko nufotografuoti ir aprašyti paprasčiausiai nespėtų, todėl dirba su patikima komanda. Grožėtis vaizdais ne visuomet yra kada – reikia nutaikyti tinkamą momentą, surasti tinkamą kampą fotografijai. Pasak autoriaus – tai „ilgas ir kruvinas darbas“. O kur dar įvairiausi nuotykiai, pavyzdžiui: atvažiuoji į objektą, išsitrauki droną ar fotoaparatą ir jau dirbsi, o čia išlenda koks žmogelis ir kad ims bartis, galvodamas, kad nori ką pavogti. Tada pradedi žmogų protinti, įkalbinėti. Ir tokie įvykiai nėra reti. Be to, neužtenka vien nufotografuoti objektus, reikia dar juos surasti. Todėl daug valandų autorius sėdi prie kompiuterio ir po mažą kruopelytę renka informaciją.
Iš pokalbio paaiškėjo, kad keliauti Vytautas mėgo nuo vaikystės. Jo tėčio darbas buvo susijęs su komandiruotėmis po Lietuvą ir kaimynines respublikas, tad jis dažnai į keliones pasiimdavo ir savo sūnų. O fotografija Vytautas „užsikrėtė” nuo vyresniojo brolio – jis nuo mažens nepaleido iš rankų fotoaparato, rašė straipsnius į rajoninį laikraštį ir namuose netgi buvo įsirengęs mažą fotolaboratoriją – tamsų kambariuką su chemikalų vonelėmis. V. Kandrotas susitikimo metu papasakojo ir apie fotografijos subtilybes bei pateikė keletą patarimų, kaip nufotografuoti gražų kadrą. Jis taip pat supažindino su keliavimo Lietuvoje ypatumais. Susitikimo metu svečias pristatė knygą „Dovis prieš Dovį”. Savo kūrybinį kelią rašytojas pradėjo kurdamas pasakaites, kurių turi sukaupęs gana nemažai. Kalbėdamas apie knygą svečias akcentavo, kad dažno rašytojo kūriniuose yra nemaža dalis tiesos, o visa, kas sudaro knygos siužetą, yra paimta iš artimiausios aplinkos. Rašytojo knyga „Dovis prieš Dovį” – tai tarsi bandymas atspindėti šiuolaikinio jaunuolio pasaulėžiūrą, jo savijautą, nuotaikas ir gebėjimus pačiam priimti sprendimus. Pagrindinis veikėjas Dovis atsiduria pirmoje savo gyvenimo kryžkelėje: mokykla baigta, egzaminai išlaikyti. Ši knyga – tai istorija apie kiekvieną jaunuolį – juk sulaukus pilnametystės gyvenimo kryžkelės tik prasideda. Pakanka vieno kito neatsakingo žingsnio ir gali atsidurti beviltiškoje situacijoje.
Kad renginys nebūtų vien lengvas pasiklausymas, Vytautas Kandrotas organizavo viktoriną, kurioje varžėsi dešimtokai Alanas ir Justyna. Objektai, demonstruojami ekrane, buvo susiję su dviem šalimis: Lietuva ir Prancūzija. Klausimų buvo pateikta gana daug. Alanas ir Justyna praktiškai varžėsi taškas į tašką. Kova visa laiką buvo apylygė. Galiausiai teko konstatuoti lygiąsias. Abiem viktorinos dalyviams buvo įteiktos knygos. Ir ne bet kokios, bet paties susitikime dalyvavusio Vytauto Kandroto. Tenka pripažinti, kad nuotraukose užfiksuoti objektai nebuvo lengvai atpažįstami ir atspėjami. Pasitikrinti savo žinias tikrai buvo verta. Pasibaigus viktorinai svečias mielai atsakė į mūsų klausimus. Džiugu, kad mokiniams „atsirišo liežuviai”, ir jie išdrįso užduoti svečiui ne vieną klausimą. Taigi dabar belieka laukti naujų susitikimų su kitais rašytojais, poetais, fotografais ar šiaip įdomiais žmonėmis, savo veikla galinčiais įkvėpti jaunąją kartą.
Nepaprastai džiaugiamės, kad vasaros pabaiga ir auksaspalvis ruduo pažėrė visą puokštę naudingų susitikimų su įžymiais žmonėmis: fotomenininke Vėtre Antanavičiūte, rašytoju Petru Dirgėla, keliautoju, fotografu bei rašytoju Vytautu Kandrotu. Aišku, tai tik pradžia, bet jau dabar krauname gana neblogą karjeros ugdymo patirčių kraitį. O juk pernai ir planavome karjeros ugdymui skirti ypatingą dėmesį. Tad judame tikrai teisinga linkme.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja