Visada smagu rašyti apie mokinius, turinčius kokį nors pomėgį, kuriam jie skiria nemažai savo asmeninio laiko. Visai neseniai žadėjau papasakoti ir apie kitus nepaprastai šaunius mūsų mokyklos mokinius. Taigi savo įsipareigojimą vykdau ir kviečiu susitikimui su 8 klasės mokine ALICIJA BARANOVSKA.
Ar esate ką nors girdėję apie CHEERLEADING? Turbūt, kad ne, tad skubu paaiškinti, kad tai įdomus sportas, apimantis gimnastikos, akrobatikos ir šokio elementus. Tai sparčiai populiarėjanti visoje Europoje sporto šaka, atkeliavusi iš JAV. Šis sportas, kaip ir pats terminas, yra sėkmės, grožio ir sveikatos sinonimas. Cheerleading’as reikalauja gero fizinio pasirengimo, kuris lavinamas treniruočių metu. „Viva dance” – tai sportinių šokių grupė, kuriai atstovauja Alicija ir jos vyresnė sesuo Justyna, buvusi mūsų mokyklos mokinė.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Alicija yra nedrąsi ir nelinkusi atvirauti, bet taip tik atrodo. Tiesą pasakius, esame ne per seniausiai pažįstamos, bet tai nebuvo jokia kliūtis sužinoti apie jau kelerius metus jos turimą pomėgį ir ne tik apie tai. Aš leidau sau truputį pasmalsauti. Ir ką gi aš radau internetiniuose resursuose? Ogi įvairių prizinių vietų amplitudę. Ypač sėkmingos Alicijai buvo „Vilnius Open Cup 2021” varžybos, kuriose ji su kitomis šokėjomis užėmė I vietą. Sekėsi jai ir „Cheer Dance junior double” varžybose – mergaitė džiaugiasi III vieta, „Pom Dance junior double” varžybose pelnyta taip pat III vieta. Ne tik šokių aikštelėje Aliciją lydi tokia sėkmė, bet ir šturmuojant plačiuosius mokslo vandenynus. Ji – PIRMŪNĖ, uoli ir darbšti mokinė. Nepaprastai įspūdinga mergaitės dešimtukų kolekcija. Kartais pamąstau atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kas yra daugiausiai per moslo metus dešimtukų surinkęs mokinys ar mokinė. Net neabejoju, kad Alicija patektų į laimėtojų sąrašą.
Dar pernai daug įdomaus buvau girdėjusi apie Dzūkijos nacionaliniame parke, apsuptame šimtamečių pušų, vykstančias vasaros stovyklas, kuriose dalyvavo ir mano pasakojimo herojė su savo vyresniąja seserimi Justyna. Šokėjomis rūpinosi kūrybingi, dėmesingi, linksmi ir atsakingi vadovai, kurie stovyklos metu stengėsi tapti bičiuliais ir buvo atsakingi už laisvalaikio organizavimą. Alicija, prisimindama stovyklą, pasakojo ne tik apie treniruotes, bet ir apie įvairias linksmybes, įdomius ir azartiškus konkursus, mergaitiškus pašnekesius, skanų maistą ir smagias akimirkas. „Man šokis yra gyvenimo dalis, dingtų jis – tai kartu su juo „išeitų” ir dalelė manęs. Šokdama aš atiduoda visą save. Aš parodau, kokia esu, išreiškiu savo emocijas, visas susikaupusias mintis ir nuraminu savo sielą. Vieniems šokis – pramoga, atsipalaidavimas, hobis arba tiesiog geras laiko praleidimas, o man – neatsiejama gyvenimo dalis“, – teigia mergaitė. Iš pokalbio su Alicija supratau, kad niekas negimė mokėdamas šokti, o tie, kurie sako, jog nemoka šokti, meluoja, nes šokti gali ir moka kiekvienas, bet gal jie to patys nežino arba tiesiog nebandė. Mano pašnekovė visiems skeptikams pataria pabandyti, kad sužinotų. „Kol gyveni, tol ir mokaisi, tiek aš, tiek kitos šokėjos po truputį, mažais žingsneliais lipa aukštyn ir tie laipteliai dar nesibaigė, nes tobulumui ribų nėra, o didžiausias pliusas yra jausti meilę šokiui, norėti šokti ir niekada nesustoti“, – aiškina pašnekovė.
Taigi belieka tik džiaugtis, kad Alicija auga linksma, grakšti, įgyja pasitikėjimo savo jėgomis. Kuo daugiau pozityvumo mergaitė skleidžia, tuo greičiau jis plečiasi ir dvigubai grįžta atgal. Svarbiausia – mylėti tai, ką darai, ir nestabdyti savęs. Turbūt niekas negalėtų paneigti, kad nepaprastai nuostabus jausmas turėti galimybę valdyti savo kūną taip, kaip tau norisi.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja