Senajame Tarpupyje gyvenantį dešimtoką ERNESTĄ BEDULSKĮ galima būtų vadinti jo šeimos pasididžiavimu – vaikinas ne tik gerai mokosi, bet yra ir puikus pagalbininkas namuose. Grįžęs iš mokyklos jis paruošia namų darbus, padeda mamai, sutvarko namus ir net gardžią vakarienę ar kokį desertą šeimynai paruošia.
Ernestas konditerija susidomėjo dar vaikystėje. Kai mama gamindavo valgyti, visada jį pasisodindavo priešais, kad stebėtų visą maisto gamybos procesą. Kai berniukas paaugo, jau ne tik žiūrėdavo, kaip tai daro mama, bet ir pats jai padėdavo. Niekas Ernesto giminėje konditerija ypatingai nesidomėjo, o jis pabandė ir užsikabino. Ernestas mėgsta ir nebijo eksperimentuoti, t. y. išgauti skirtingus saldžiųjų kepinių skonius. „Grįžtu aplankiusi artimuosius, o manęs jau laukia garuojantis patiekalas, neretai – ir torto ar pyrago gabalėlis“, – džiaugiasi Ernesto mama p. Zofija, kažkaip ypatingai nesureikšminanti tokio sūnaus gebėjimo. Bet… šiuolaikinius paauglius auginantys tėvai sutiks: tokių kaip Ernestas – vienetai. Ypatingas nesijaučia ir pats Ernestas. Šiuolaikiniai paaugliai labai daug laiko praleidžia prie išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, tačiau vaikinas niekada nebuvo vienas iš tų, kurių diena prasideda prie išmaniųjų įrenginių ir taip pat baigiasi. „Gyvenu kaime, tad lauke, ypač vasarą ar pavasarį, tikrai yra ką veikti‟, – teigia Ernestas.
Ernesto svajonė – tapti garsiu konditeriu ir turėti savo privačią kepyklėlę. Įvairių švenčių, pvz., Rugsėjo 1-osios, Mokytojo dienos, gimimo dienos proga Ernestas nepatingi ir iškepa kokį nors burnoje tirpstantį skanėstą, kuriuo pavaišina mūsų bendruomenės narius. Į klausimą: „Ar pirmas blynas neprisvilo?‟ Ernestas atsakė: „Tortas, kaip pirmąkart kepant, tikrai buvo pavykęs. Gal estetinio grožio nebuvo, nes kepinys buvo truputį patežęs, ne toks kaip nuotraukoje, bet skonis buvo tikrai geras‟. Bet… Ernestas rankų nenuleido – toliau „studijavo‟ konditerijos subtilybes. Daugiausia laiko, anot pašnekovo, užima kepinių papuošimas. Tam, kad patraukliai papuoštum tortą, tenka užtrukti net ir kelias valandas. „Ar negaila tiek laiko investuoti?‟ – klausiu Ernesto. „Tikrai, ne‟, – atsako jis. Labiausiai vaikinukui patinka kepti keksiukus, nes greita, paprasta, skanu. Skaniausi desertai jam yra tie, kurie papuošti vaisiais – pamačius iškart akys spindi ir neaišku, kodėl. Laisvalaikiu Ernestas dar ir truputėlį dirba – juk smagu turėti savo nuosavų pinigėlių! Noriu pabrėžti, kad darbas vaikino mokslams netrukdo. Tik nepagalvokite, kad vaikinas paperka mokytojus pasakiškais skanėstais. Ernestas pats labai stengiasi. Jeigu ko nesupranta, drąsiai prašo mokytojų pagalbos, o mokytojai savo ruožtu bet kada atskuba padėti.
Dešimtokas Ernestas supranta, kad reikia gerai mokytis bei pagelbėti namuose. Tortų kepimą jis laiko jau seniai atrastu pomėgiu, iš kurio jau dabar papildomai užsidirba. Beje, baigęs 10 klasių vaikinukas planuoja vykti į Vilnių mokytis ir tapti diplomuotu konditeriu. Ir ką gali žinoti, gal laikui bėgant Ernestas ir įgyvendins savo svajovę… Sėkmės tau, Ernestai!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja