Kiekvieno ukrainiečio mokinio gyvenimiška patirtis yra vis kitokia. Vienas iš jų buvo labai arti baisių įvykių epicentro, kitas – kiek toliau nuo jų, tačiau visi jie suvokia, kad karas yra viską pakeliui griaunantis blogis.
Šįkart apie VIKTORIJĄ PRYSIAZHNIUK, 7 klasės mokinę, karo pabėgėlę. Vasario 24 diena, pasak mergaitės – baisiausia ir juodžiausia diena jos gyvenime. Į Lietuvą mergaitė atvyko su 6 mėnesių broliuku Artiomu, mama Liudmyla, močiute, mamos mama. Vasario 25-ąją, antrąją karo dieną, šeima paskubomis susiruošė ir patraukė Lenkijos sienos link. Kelionė buvo labai ilga – tik po 3 parų buvo pasiektas jos tikslas. Visur pakeliui buvo daugybė įvairaus amžiaus karo pabėgėlių. Vieni važiavo nuosavu transportu, kiti pėsčiomis bėgo nuo viską naikinančios karo bangos. Lenkijos pasienyje Viktorijos šeimos laukė tėtis, kuriam Lietuva jau buvo pažįstama, nes ieškodamas geresnio uždarbio jis jau epizodiškai čia darbavosi. Viktorijos tėtis – statybininkas, mama – istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoja.
Šiandien Viktorija jau yra kiek atsigavusi nuo patirto šoko, kai per vieną akimirką teko suaugti ir palikti viską, kas brangu. Per ilgąsias pertraukas mes pasikalbame – mergaitė vis labiau atsiveria. Viktorija pasakojo, kad jos močiutė labai norėjo, jog jos dukra, mergaitės mama, taptų buhaltere, bet mama visą laiką svajojo tapti istorijos mokytoja. Taip ir nutiko. Prieš susilaukdama sūnelio Viktorijos mama dirbo vaikų darželyje auklėtoja. Mano pašnekovė mokėsi mažo kaimelio, kurio pavadinimas Golovica, mokykloje. Viktorijos mama dirbo mieste, pavadinimu Korėc. Mergaitės mama labai myli savo darbą, vaikus – ji ilgisi tos netolimos praeities, kai dar okupantai nebuvo peržengę jos šalies sienų.
Viktorija kuklindamasi prasitarė, kad jos pažymių knygelėje puikuodavosi 11 arba 12 balų įvertinimai (Ukrainoje yra 12 balų vertinimo sistema). Ji – pirmūnė. Labiausiai mergaitei patikdavo ukrainiečių literatūros pamokos. Ji nepaprastai mėgo skaityti grožinės literatūros kūrinius bei rašyti ilgus rašinius. Pasirodo, kad Ukrainoje rašant rašinį nėra griežtai apibrėžtas žodžių ar pastraipų skaičius. Viktorijos ir jos bendraklasio Maksymo paprašiau parašyti namuose rašinį. Pateikiau 3 temas. Nekantraudama laukiau rezultato – buvo smalsu paskaityti ukrainiečių kalba sudėliotas mintis baltuose popieriaus lapuose. Abu mokiniai labai nori, kad greičiau baigtųsi karas. Pasidomėjau Viktorijos mokymosi rezultatais čia, mūsų mokykloje. Pasirodo, kad mergaitė yra puiki matematikė. Jau net keli dešimtukai puikuojasi elektroniniame dienyne ties Viktorijos pavarde. Ir ne tik tikslieji mokslai jai puikiai sekasi, bet ir geografija bei anglų kalba. Šaunuolė mergaitė! Viktorija labai uoliai mokosi ir lietuvių kalbos. Teko girdėti kelių mokytojų nuomones, kad ji imli, atidi, labai besistengianti. Ir aš pritariu daugumos nuomonei. Labiausiai Viktorija ilgisi namų, Ukrainoje likusių artimųjų, klasės draugų ir draugių. Ji nori, kad greičiau pasibaigtų karas, nežūtų nekalti žmonės ir vėl visi laimingai gyventų tėvynėje. Belieka palinkėti, kad mergaitės norai išsipildytų ir ji kiek galima greičiau galėtų apkabinti visus gyvus ir sveikus savo giminaičius bei draugus.
Atsiriboti nuo informacijos apie karą, pasak Viktorijos, nėra lengva, nes jos šeima kasdien palaiko ryšį su gimtinėje likusiais artimaisiais, seka naujienas internetu. „Pažintis su nauja kultūra, lenkų ir lietuvių kalbos pamokos – visa tai labai padeda neįsileisti į širdį slogių minčių“, – įsitikinusi pašnekovė. Apie mūsų šalį ukrainiečių šeima žinojo nedaug. Iš Ukrainos irgi nei karto nebuvo toliau išvykę. Todėl ši priverstinė kelionė buvo dvigubai baugi: ir likti savo šalyje negalėjo, ir išvykti svetur buvo sunku.
Нехай збудеться НАЙЗАПОВІТНІША твоя мрія!
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
