Ketvirtadienio rytą, mokykloje skambantis skambutis, visus mokinius sukvietė į suolus. Prasidėjo pamokos. O 1-2 klasės mokiniai zujo rūbinėje ir nekantriai rišo batų raištelius. Vienai dienai jų pamokos išsikėlė į Vilnių. Vienoje kelionėje tilpo pasaulio pažinimas, matematika, gimtoji kalba ir net saugaus eismo paskaita. Gausybė naujų sąvokų pradėjo mūsų kelionę – pervaža, peronas, laukiamoji salė ir galiausiai – traukinys! Visiems teko važiuoti automobiliu, štai net pusė vaikų nei karto nevažiavo traukiniu. Kaip stipriai augo jų smalsumas ir didėjo akys, pamačius artėjantį traukinį. Teprasideda pamokos, tariau sau su pirmokų auklėtoja Elvyra. Kiek nuostabos kėlė važiavimas atbulomis, lyg į priekį, bet atgal. Pro langą greitai keitėsi vaizdai, kartojome medžių pavadinimus ir ties kiekvienu sustojimu susipažinome su kiekvieno pravažiuojamo miestelio pavadinimu. Atvykus ir išlipus iš traukinio, vis kartojome, kad esame Vilniuje, Lietuvos sostinėje, didžiausiame mieste. Kaip pasiekti gatvę? – dairėsi vaikai, ieškodami išėjimo iš bėgių labirinto. Ir štai, pasaulio pažinimo pamokos tęsinys – požeminė perėja. Man atrodo, kad geriausios pamokos yra tos, kuriose nuolat matai susidomėjusias vaikų akis ir girdi nuostabos šūksnius. Pasiekus vieną judriausių gatvių, supratus kas yra žiedinė sankryža, neliko nepastebėtas Portalas, instaliacija, jungianti Vilnių ir Lenkijos miestą Liubliną. Štai ir dar viena pamoka, skatinanti draugystę, vienybę ir atvirumą pasauliui.
Turbūt pirmą kartą, eidama per perėją, tiek daug šypsojausi. Mokiniai mojavo kiekvienam, juos praleidusiam automobiliui. Vairuotojų nušvitusios akys, atsiradusios šypsenos ir atsakas – į gerumą gėriu. Išmokta dar viena pamoka.
Kelias link Aušros Vartų, pakeltos akys ir žvilgsnis į Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslą. Pamatę jį iš arčiau, suklusome ir palikome Jai savo slaptų troškimų puokšteles, prašydami sveikatos sau ir artimiesiems, meilės draugui ir artimajam, taikos pasauliui.
Istorijos pamoka – katalikai ir stačiatikiai. Nuo Aušros Vartų pajudėjome link Šv. Dvasios stačiatikių cerkvės. „Kodėl moterys riša skareles, kodėl čia taip skaniai kvepia…” Iš tiesų, smilkalai užburia. Maldos namai skiriasi, bet skirtumai jungia. Dievo meilė – viena ir nepamatuojama.
Į Vilnių vykome traukiniu, todėl privaloma kelionės vieta buvo Geležinkelių muziejaus lauko ekspozicija. Lyg žaidimų aikštelė su labai rimtais žaislais. Ir čia norėjosi pabūti ilgiau, bet laukė dar pietūs Mc Donalds restorane ir artėjantis traukinys, kuriuo saugiai grįžome namo.
Nesėdėjome suole, neskaitėme knygų, nerašėme kontrolinių darbų, bet patikėkite, išmokome ne vieną pamoką.
Kelionės ugdo, keliaukite ir Jūs. Dažniau. Gerokai dažniau.
DIANA TOMAŠEVIČ,
2 klasės auklėtoja