Pandemija ir karantinas buvo nemažas iššūkis visai švietimo sistemai ir asmeniškai kiekvienam iš mūsų. Reikėjo iš esmės keisti mokymo procesą. Tai buvo gana sudėtingas laikotarpis. Mes, mokytojai ir mokiniai, išgyvenome didžiausią švietimo eksperimentą žmonijos istorijoje. Mokykla, klasė persikėlė į kiekvieno namus. Daugelio mokinių, mokytojų virtuvės ar svetainės stalai tapo mokymo ir mokymosi centrais. Ilgą laiką tradicinį mokymą buvo pakeitęs nuotolinis mokymas.
Tiek mūsų mokyklos mokytojai, tiek mokiniai per tą ilgą laikotarpį labiausiai pasiilgo gyvo kontakto, suprantama, kad virtualybė nepakeis gyvo mokinio – mokytojo santykio. Dažnas mokytojas pastebėjo mokyklinio šurmulio trūkumą. Kai pamokos vykdavo klasėje, norėdavosi, kad mokiniai dirbtų susikaupę, be pašalinių pašnekesių ar komentarų. Nors esame optimistai ir visus iššūkius pasitikome drąsiai, vis tik buvo nuogąstavimų, kaip tai pavyks įgyvendinti. Nuotolinis mokymas privertė dar kruopščiau pasiruošti kiekvienai pamokai, atnaujinti mokymo(si) medžiagą, suteikti grįžtamąjį ryšį kiekvienam besimokančiajam, reflektuoti savo veiklą. Buvome pasiruošę ir išmokę naudotis ,,Microsoft Teams” aplinka, tad prasidėjus antrajai karantino bangai iš karto galėjome imtis konkrečių veikmų. Laukdami nuotolinių pamokų išties nerimavome, kaip seksis, tačiau tik pradėję dirbti supratome, jog nerimauti tikrai nebuvo ko. Toks mokymasis mokiniams buvo visiškai nauja patirtis, tad labai svarbus buvo palaikymas, paskatinimas. Pamokas pagyvinome naudodami pateiktis, filmuotą medžiagą, garsinius įrašus ir pan. Darbo su mokiniais metodų įvairovė suteikė laisvę mokinių mintims, veiksmams, provokavo įvairius, individualius atsakymus, mokė gerbti kitų idėjas, skatino savarankišką požiūrį.
Karantino laikotarpiu didžiausia vertybė buvo ne nuotolinio mokymo aplinka, bet žmonės – mokytojai ir mokiniai, jų noras tobulėti, mokytis, patarti vieni kitiems, bandyti, eiti pirmyn, nuoširdi pagalba. Mes buvome mokomi, kad svarbiausia mokytojo paskirtis – atskleisti žmogaus prigimtyje glūdintį kūrybinį nusiteikimą. Karantinas nesustabdė ir neapribojo mūsų noro tobulėti dalykine ir metodine prasme, kelti tikslus ir siekti pergalių. Mes, mokytojai, dalyvavome įvairiose seminaruose, webinaruose, mokymuose, projektinėse veiklose, dalį pamokų vedėme netradicinėse aplinkose. Mus mielai priėmė muziejai, mūsų vizitais džiaugėsi rašytojai ir iš televizijos ekranų mums pažįstami žmonės, kurie noriai dalijosi savo gyvenimiška patirtimi, praversiančia mokiniams renkantis ateities profesiją. Tradiciniai renginiai persikėlė į internetinę erdvę – mes jiems ruošėmės itin kruopščiai ir apgalvotai. Džiugu, kad mokiniai, mūsų paskatinti, dalyvavo įvairiuose rajoniniuose, respublikiniuose ir net tarptautiniuose kūrybinių darbų, nuotraukų, piešinių, meninio skaitymo konkursuose, olimpiadose. Gražų laimėjimų kraitį mums sukrovė karantinas. Itin malonu buvo gauti padėkas, kuriose įrašyta, kad mūsų mokiniai tapo rajoninio, respublikinio konkurso I, II ar III vietos laimėtojai ar laureatai, atplėšti siuntinį, kuriame supakuotas bronzos medalis už laimėjimą Tarptautiniame konkurse arba rasti sąskaitą papildžiusį piniginį prizą. Taigi galima teigti, kad pandeminė situacija mus, mokytojus ir mokinius, „išlukšteno” ir daug ko išmokė, visi atradome savo ,,super galių”. Juk gyvenimo išbandymuose slypi neišsemiamos galimybės.
Mokykla, be jokios abejonės, labai svarbi socialiniu požiūriu, todėl mokiniams buvo sunku kiekvieną dieną nematyti savo draugų gyvai. Tad teko padėti prisitaikyti jiems prie šios naujos realybės. Be galo buvo svarbu su kiekvienu palaikyti ir individualų ryšį. Išnaudodami ,,Microsoft Teams” galimybes naudojame atskirus pokalbius, kuriuose mokiniai galėjo saugiai užduoti rūpimus klausimus ir gauti reikalingą papildomą pagalbą. Kelios mūsų mokyklos mokytojos dalyvavo respublikiniame projekte „Kūrybingumo mokykla”, todėl, pasisėmusios patirties iš lektorių, kiekvieną mokymo savaitę pradėdavo gražia sentencija ar kokia nors mintimi, kuri pakylėtų darbui ir padėtų mažiau galvoti apie siaučiantį virusą. „Švietimas turi mokyti mokytis, o ne tiesiog mokyti“ – pandeminėje situacijoje vyko šio posakio realizacija. Būtina išskirti vienintelį šio mokymo(si) privalumą – tai jo lankstumas, kadangi besimokančiųjų neriboja nei laikas, nei vieta, galima optimizuoti įvairius resursus ir išteklius, taip atkreipiamas dėmesys ne į mokymą, o į mokymąsi bei į galimybę besimokantiesiems savarankiškai bendradarbiauti. Žinoma, technologijos negalėjo visiškai pakeisti žmogiškojo bendravimo, mokiniams ir mokytojams trūko gyvų emocijų, tačiau tenka pripažinti, kad nuotolinis mokymas(is) suteikė galimybių dar geriau pažinti save ir mokinius.
Išgyvenome sunkų ir neįprastą laikotarpį. Labai svarbu, kad kiekvienas iš mūsų išsaugojome pusiausvyrą ir savitvardą. Džiugu, kad mokiniai, tėvai ir mokytojai buvo be galo supratingi, kantrūs, tolerantiški. Sėkmingas gyvenimo pokyčių priėmimas mums visiems buvo naudingas – juk nežinome, kas laukia ateityje. Visi drauge įveikėme sunkumus, su kuriais teko susidurti. Užsigrūdinome. Jau šiandien esame pasirengę priimti dar didesnius iššūkius.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja