Neįsivaizduoju smagesnės dienos, kai mokslo metų įvairiausių veiklų sūkuryje išgirsti neįtikėtiną žinią – tavo mokinė tapo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso nacionalinio etapo 3 vietos laimėtoja! Tokią žinią gavome iš Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyriaus metodininkės Jurgitos Stulginskienės.

                  Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas rengiamas nuo 1971-ųjų metų ir yra vienas iš populiariausių konkursų, kuriame gali dalyvauti jaunimas iki 15 metų. Taigi šiais metais jis buvo organizuotas jau 50-ąjį kartą, o rašinio tema buvo gana nelengva „Parašyk laišką artimajam ir papasakok savo patirtis COVID-19 pandemijos metu”. Pagrindinis reikalavimas – parašyti darbą laiško forma, o didžiausias iššūkis – 500-800 žodžiai. Konkursas rengiamas keliais etapais: mokyklose, rajone, šalyje ir visame pasaulyje.

                11 mokinių darbų vertinimo komisija pripažino geriausiais, bet tik 6 mokiniai paskelbti nacionalinio etapo nugalėtojais. Kadangi šių metų tema buvo gana jautri, todėl emociškai palietė ir rašančiuosius, ir skaitančiuosius. Beata rašinyje pasakojo apie savo patirtis COVID-19 pandemijos metu. Už nuoširdų rašinį ji bus apdovanota LR švietimo ir mokslo ministerijos bei Susisiekimo ministerijos III laipsnio diplomu, III vietos laimėtojos medaliu ir AB Lietuvos pašto dovanomis.

               Labiausiai vertinimo komisijos pirmininkę Gintarę Adamonytę nudžiugino mokinių kūrybingumas, kuris įrodo, kad net tokiu metu mokiniai neišlieja savo nusivylimo, liūdesio ar kartėlio. Šiemet mokiniai, įkalinti pandemijos gniaužtuose, buvo pakviesti rašyti apie juos nuvarginusią izoliaciją, apie atskirtį, apie bandymus gyventi savaip. Beatos ir kitų laimėtojų laiškuose vertinimo komisijos nariai pajuto energiją, savitą požiūrį, raiškias detales, vaizdingumą ir filosofiją – gal vaikišką bet vis tiek – filosofiją.  Rašytojos Gintarės Adamonytės teigimu, tai jos gyvenime pirmasis, o gal ir paskutinis konkursas, taip žiauriai ją  nuvarginęs ar bent jau sugluminęs. Laiškai atskleidė neapsakomai daug: keblius santykius šeimose, kraupią vienatvę, netgi negalią būti savimi, norą žūtbūt taikytis prie vyresniųjų diktato. Tikėjimas, kad pandemijos slibinas įveikiamas buvo labai akivaizdus Beatos darbe. Ir ne tik pandemijos slibinas – ir tas, kuris slaptai gyvena mumyse.

          Žmogus vertas tiek, kiek verta jo širdis. Kartais mažiausias mūsų visuomenės narys gali savo širdyje auginti tą grožio gėlę, kuri pražysta tada, kai jis kuria. Anot poeto Rilkės, tobulas kūrinys yra tas, kuris plėšo mus iš vidaus, t.y. kyla iš būtinybės būti sukurtas. Iš visos širdies linkiu Beatai kūrybinės sėkmės, kad jos darbai ir toliau garsintų mūsų mokyklą.

 

                                                                                                                         Daiva Daukševičienė,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja