Dar vasario pabaigoje per visą Lietuvą ir net užsienio šalis, kuriose gyvena mūsų tautiečiai, nuvilnijo pirmą kartą organizuotas respublikinis kūrybinių darbų konkursas „Lietuviškos istorijos: pokalbiai apie kalbą‟. Konkursą organizavo Lietuvių kalbos draugija, „Lituanistų sambūris“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Jame galėjo dalyvauti 5–12 kl. mokiniai ir suaugusieji, gyvenantys Lietuvoje bei užsienyje.

Mūsų mokyklos 9 klasės mokinė Karolina Prokopjeva nutarė išbandyti savo jėgas konkurse. Nors šie mokslo metai buvo kupini iššūkių, tačiau džiugu, kad, nepaisant visų sunkumų, tikrosios vertybės nenublanko, bet, priešingai, tapo dar svarbesnės. Tai įrodė gražios Karolinos mintys, skirtos lietuvių kalbai. Mokinė savo darbą iliustravo skaudžių istorinių faktų žinojimu, jų argumentuotu pagrindimu, sklandžia kalba. Karolina savo darbe kartu su lietuvių kalba nuėjo sunkų, ilgą ir erškėčiuotą istorinį kelią, kuriame buvo visko: ir skausmo ašarų, ir trumpų džiaugsmo akimirkų. Karo metų Pirčiupio tragedija, pokario rezistencinės kovos dėl Tėvynės laisvės, lietuvių trėmimas į tolimąjį ir šaltąjį Sibirą bei garbingo valstybinės kalbos statuso suteikimas – visa tai labai nuoširdžiai ir metaforiškai suskambėjo Karolinos laiške.

Šiandien teko dalyvauti nuotolinėje baigiamojoje šventėje, vykusioje Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Darbų vertinimo komisijos pirmininkė Irena Baltakienė akcentavo, kad darbus rašė įvairių kartų atstovai, gyvenantys Lietuvoje, Vokietijoje, Argentinoje, JAV ir kt. šalyse. Įvairaus žanro darbuose mokiniai ir suaugusieji labai pasistengė, nes į lietuvių kalbą visi kreipėsi labai pagarbiai. Kalba vadinama šventa, bočių kalba, gyvenimo palydove, rašto rūbu, mieląja, duona kasdienine, tautos vienytoja. Dalyvių darbuose prisiminta gilius amžius siekianti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorija, pabrėžiamas kalbos panašumas su senąja sanskrito kalba, minima unikali knygnešystė ir žymieji Lietuvos knygnešiai. Pasak kūrybinių darbų autorių, Lietuvoje ne tik einama, bet ir žingsniuojama, tipenama, pėdinama, kulniuojama, ne tik verkiama, bet ir ašarojama, žliumbiama ar pan. Neretai darbuose suskamba rūpestis ir nerimas dėl lietuvių kalbos ateities, pateikiama pasiūlymų, kaip išsaugoti kalbą nuo išnykimo.

Konkurse dalyvavusių mokinių darbuose paliečiama skaudi Lietuvai emigracijos tema. „Kai išgirstu Tave, tarsi medum širdį patepa‟, –  rašo vieno laiško autorė, kuri norėtų, kad nors lietuviškais vardais būtų šaukiami emigrantų vaikai, kad jie nuo kūdikystės girdėtų lietuviškas lopšines. Kaip atsakas šiam laiškui – mūsų tautiečių – vaikų ir suaugusiųjų, lyg žirnių pasklidusių po platų pasaulį, laiškai, nustebinę savo turiniu. Juose – nuo seno Lenkijoje gyvenančių lietuvių kartų istorijos, išsamios mokinių žinios apie Lietuvą, jos istoriją, kalbą.  Lietuvių kalba net, jau ne vienerius metus gyvenant Anglijoje, vis tiek yra nedaloma kūno dalis, kurios negalima pasirinkti, oras, kuriuo kvėpuojama. Gyvenant vėjų ir lietaus skalbiamoje Norvegijoje, pasiilgstama kaimo žmonių šnektų, upeliu besiliejančių lietuviškų dainų, sutartinių ir giesmių. Labiausiai džiugina, kad ir Lenkijoje, ir Anglijoje, ir JAV lietuvių kalbą lyg brangakmenį saugo vaikai, teigiantys, kad niekada neišduos savo širdelės – gimtosios kalbos.

Kadangi visi darbai buvo nepaprastai įdomūs, prasmingi, todėl vertinimo komisijos nariams teko tikrai nelengva užduotis – išrinkti laimėtojus, laureatus ir prizininkus. Konkurso laimėtojams, laureatams ir prizininkams išdalintos padėkos ir asmeninės dovanos. Užsienyje gyvenantiems lietuviams bus išsiųstos atminimo dovanos ir padėkos. Dalyvaudama šiame konkurse, Karolina pati sau įrodė, kad gali rašyti ir kurti. Labai linkiu jai ties tuo nesustoti ir garsinti mūsų mokyklą prasmingais kūrybiniais darbais.

 

 DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja