Prasidėjus kovui, 5-9 klasių mokiniai dalyvavo integruotose veiklose, skirtose lietuvių kalbos dienoms įprasminti. Šiemet pasirinkome pažintį su Lietuvos etnografiniais regionais. Netradicinių pamokų pradžioje kartu su mokiniais buvo aptartas pamokos uždavinys, darbo formos, lūkesčiai. Tuomet pradėjome kelionę po Lietuvos etnografinius regionus. Keliaudami po Lietuvą ugdytiniai kūrė savo žemėlapius, kuriuose pasižymėjo, kas būdinga kiekvienam regionui.
Kelionės pradžioje su mokiniais prisiminėme, į kokius penkis etnografinius regionus yra suskirstyta Lietuva, radome juos spalvingame žemėlapyje, išsiaiškinome, kad kiekvienas regionas turi savo herbą, gyventojai kalba to regiono tarme, vilki tautinius drabužius, šoka būdingus šokius, saugo papročius ir tradicijas. Mokiniai buvo supažindinti su tarmės sąvoka, jie sužinojo, kad įvairiose Lietuvos vietose iki šių dienų kalbama skirtingomis tarmėmis, tačiau šalia tarmių yra ir bendra visiems lietuviams bendrinė kalba, kuri susiformavo XIX a. pabaigoje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu. Į pagalbą pasitelkėme išsamią pateiktį, kuri mums labai pasitarnavo visos kelionės metu.
Aptarus, kokie yra Lietuvos etnografiniai regionai, kas yra tarmė, kelionė tęsėsi po atskirus regionus, apžvelgiant kiekvienam iš jų būdingus, išskirtinius bruožus. Pirmiausia mokiniai apsilankė Aukštaitijoje, tuomet nukeliavo į Žemaitiją, iš ten persikėlė į Dzūkiją, iš Dzūkijos į Suvalkiją ir galiausiai nukeliavo susipažinti su Mažąja Lietuva. Vieni kitiems pristatėme kiekvieno regiono sostinę, lankytinas vietas, savitumą, tarmių išskirtinumą. Pasitelkę į pagalbą informacines technologijas aptarėme kiekvieno regiono tautinius kostiumus, išsiaiškinome, kad skiriasi jų spalvos, ornamentika, audiniai, nes kiekvienas regionas audė ir siuvosi savaip, laikydamiesi prosenelių tradicijų. Mokiniai buvo supažindinti ir su kiekvienam regionui būdinga choreografija, populiariausiais šokiais, žaidimais. Apkeliavę visus Lietuvos etnografinius regionus, ugdytiniai atliko kryžiažodžius, dalyvavo viktorinoje, kurioje pasitikrino įgytas žinias. O kad įspūdžiai išliktų ilgam, apžvelgę kiekvieną regioną, viską žymėjomės, vėliau – apibendrinome žinias remdamiesi kiekvieno regiono panašumais ir skirtumais.
Mokiniams patiko integruota veikla. Ji buvo įvairi ir naudinga, suteikė daug teigiamų emocijų bei žinių apie Lietuvą, kiekvieno etnografinio regiono savitumą. Netradicinės veiklos baigėsi ugdytinių išsakyta mintimi: „Žmonės visi skirtingi, bet juos jungia vienas žodis – Lietuva“. Netradicinės pamokos leido mokiniams ugdyti asmenines, socialines ir kultūrines kompetencijas.
Daiva Daukševičienė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja