Daugelyje Europos šalių kinas įtrauktas į mokyklų mokymo programas ne tik kaip kino kūrimo procesas ar kinas kaip meno šaka, bet kaip savarankiškas informacijos šaltinis drauge ugdantis ir bendrąsias kompetencijas – emocinį intelektą bei kritinį mąstymą. Šią savaitę, tęsdami netradicinių pamokų ciklą, su 6 ir 9 kl. mokiniais užsiregistravome kino edukacijos ugdymo bazėje dalyvauti projekto „Mokomės iš kino” veiklose, kurios įvairiose Lietuvos mokyklose vykdomos nuo kovo mėnesio, nuo pirmosios koronaviruso bangos.
Kino edukacijos ugdymo bazė – tai Lietuvos kino centro įgyvendinama formaliojo ugdymo programa, kuri skatina mokinių domėjimąsi šalies kūrėjų filmais, ugdo kritinį mąstymą, o mokytojams siūlo informacijos šaltinius, kurie dėstymo procesą papildo vizualine medžiaga. Filmai suskirstyti į keturias skirtingo amžiaus mokinių grupes. Kūriniai gali būti taikomi literatūros, dorinio, pilietinio ugdymo, užsienio kalbų, istorijos, meninio ugdymo pamokose.
Su šeštokais pasirinkome režisieriaus Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė”, kuris mus nukėlė į sovietmečio Vilnių. Pagrindinė filmo veikėja Inga yra ta ašis, aplink kurią verda visas gyvenimas. Neišvaizdžią mergaitę Ingą, gyvenančią su vieniša mama, mėgsta visi kiemo vaikai, ir žaisdami (ratu susėdę vaikai vidury šokantįjį apipila pagyromis arba patyčiomis) ją visada išrenka „gražuole“. Ji – širdingiausia ir tiesiog spindinti mergaitė didelėje kiemo vaikų draugijoje. Tik vienas berniukas atvirai pasako, kad ji negraži. Jis neseniai atsikėlė gyventi į šį kiemą, gavo „Nebylio“ pravardę ir nežada pripažinti nesuprantamas žaidimo taisykles. Inga išgyvena krizę. Viktoras, pastebėjęs Ingos pasimetimą, atneša jai gražią gėlę. Inga seniai apie tokią svajojo. Ji ir vėl laiminga.
Po filmo peržiūros gavome metodinę medžiagą, todėl išsamiai aptarėme matytus kadrus, kalbėjome apie sovietmetį, apie pačių šeštokų tarpusavio santykius ir jų santykius su tėvais. Buvau maloniai nustebinta, kad mokiniai iš savo tėvų ir senelių daug ką žino apie sovietmečio žmonių gyvenimo kasdienines realijas. Šio filmo siužetas, mano manymu, itin tinka pokalbiams apie žmogiškąsias vertybes, vidinį ir išorinį žmogaus grožį, grožio stereotipus, vaikų tarpusavio santykius bei jų santykius su suaugusiaisiais, vaiko ir motinos ryšį.
Su devintokais peržiūrėjome itin jautrų ir atvirą režisieriaus Ronaldo Buožio dokumentinį filmą „Rūta”, kuriame pasakojama apie Lietuvos plaukikę Rūtą Meilutytę. Šis filmas leido iš labai arti pažvelgti į vieną daugiausiai pasiekusių Lietuvos sportininkių. Filmas atskleidė mažai žinomas Rūtos asmeninio gyvenimo detales nuo vaikystės iki sportinės karjeros aukštumų. Vos sulaukusi penkiolikos metų mergina pelnė olimpinį auksą. Su neįtikėtina sėkme siūbtelėjo ne tik visos šalies meilės, bet ir didžiulių lūkesčių, iki tol nepatirto viešumo banga. Stebėdami ekrane nuolat besikeičiančius kadrus įdėmiai klausėme Rūtos pasakojimo, matėme vertingiausius epizodus iš jos „auksinio plaukimo” Londono olimpiadoje. Iš merginos lūpų sužinojome apie itin skaudžias jos gyvenimo patirtis. Būdama 4 metų Rūta prarado savo mamą, iki 8 metų šalia jos nebuvo tėčio, kuris dirbo Jungtinėse Amerikos valstijose norėdamas savo šeimai suteikti geresnes gyvenimo sąlygas. Po mamos žūties Rūta su 2 broliais augo močiutės, tėčio mamos, namuose Kaune.
Besikeičiant filmo epizodams matėme alinančių kasdieninių treniruočių epizodus Anglijoje, klausėmės jos trenerių pasakojimų apie ištvermingą, nuosekliai tikslo siekiančią Rūtą. Visus nepaprastai sužavėjo jos tvirtas charakteris, tikslo siekimas. Džiaugėmės merginos iškovotu auksu Londono olimpiadoje, liūdėjome dėl nesėkmės Rio de Žaneiro olimpiadoje, piktinomės žurnalistų ne vietoje ir ne laiku užduodamais netaktiškais klausimais. Mažai kas žinome, kad likus keliems mėnesiams iki Rio de Žaneiro olimpiados Rūta susilaužė alkūnę. Buvo neaišku, ar ji galės dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Įvairios mintys kirbėjo merginos galvoje, o užklupusi depresija visiškai sujaukė jos gyvenimą – ji galvojo net apie savižudybę. Dabar žinodami visas detales apie Rūtos nesėkmių virtinę galėsime ją tik pateisinti. Profesionalus sportas turi savo kainą: arba tu būsi laimėtojas, arba visos tautos pasmerktas dėl pralaimėjimo.
Mokiniai ne tik peržiūrėjo filmus, bet ir turėjo galimybę susipažinti su kino žanrais, filmo kūrimo etapais, kino profesijomis, su dokumentinio ir vaidybinio kino specifika. Vykusios aktyvios diskusijos ir aptarimai parodė, jog iš kino galima daug išmokti, jog jis verčia susimąstyti. Dauguma mokinių suprato, kodėl svarbu pasirinkti tinkamą filmą. O tai ir moko daryti projekto „Mokausi iš kino” organizatoriai.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja