Artėjant Visų Šventųjų ir mirusiųjų dienoms norisi išgyventi ramesnį etapą. Tuo pačiu paliesti nelengvas, bet istorines ir religines temas, pamankštinti protą, įgauti žinių. O kad nebūtų per vėlu, istorijos žinias pradedame gilinti jau pradinėse klasėse. Štai taip gimsta noras aplankyti Vilniaus senamiestyje, Šv. Mykolo bažnyčios ir buvusio Bernardinų vienuolyno ansamblyje, įsikūrusį unikalų Bažnytinio paveldo muziejų, kuriame saugomos ir visuomenei pristatomos sakralinės vertybės.
Išsiruošę į sostinę, keliavome mokykliniu autobusu, žvilgsniu lydėdami spalvotą rudenį, auksaspalvius klevus, lyg žalvariu pasidengusias pievas ir sidabru pasidabinusius rytinius laukus. Kelionėje netrūko nuostabos žvilgsnių – prieš akis dygo vadovėliuose matyti vaizdai – Gedimino kalnas ir bokštas, Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, Šv. Onos bažnyčia. Pasiekus muziejų, mus pasitiko malonus aptarnaujantis personalas. Nekantravome. Akį traukė prabangūs auksakalystės šedevrai. Mūsų gidė, ponia Violeta, supažindino mus su išskirtine Vilniaus katedros lobyno istorija ir vertingiausiais jo eksponatais. Daug naujų žodžių sužinojome. Negirdėtų ir įdomių. Kas gi tas Bažnytinis paveldas? Tai dailės kūriniai, liturginiai reikmenys, istoriniai dokumentai, knygos, išskirtiniai auksakalystės šedevrai. Jie sudaro didelę ir ypač reikšmingą Lietuvos kultūros paveldo dalį.
Prasideda! Keliaukime! Šv. Mykolo bažnyčios erdvėje įrengta įspūdinga ekspozicija. Didžiuliai skliautai atvėrė vertingiausius muziejaus eksponatus, surinktus iš Vilniaus miesto šventovių: katedros, Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Šv. Teresės bažnyčių. Ilgiausiai akių nenuleidome ir grožėjomės Vilniaus katedros monstrancijomis bei relikvijoriais. Žodžiai sunkiai tariami, o vaizdai dar sunkiau perteikiami. Tai išraiškingi auksakalystės šedevrai, inkrustuoti deimantais ir safyrais. Praėję pro simbolines duris, pakliuvome į „mirusiųjų pasaulį”. Stiklo vitrinose buvo išdėlioti puošnūs, aukso ir sidabro gijomis siuvinėti, bažnytinės tekstilės pavyzdžiai. Reikėtų įsignybti, kad tikrai patikėtume, jog vieną apsiaustą siuvinėjo ne vienas žmogus. O siuvinėjimas užtrukdavo iki 2 metų. O kad paskaita neprailgtų, vaikai turėjo unikalią progą, sudėti dėlionę iš medinių kaladėlių.
Ekskursijos pabaigą vainikavo kryželių gamyba. Kryželio grožis priklausė nuo vaikų išmonės – dabino juos rudeninėmis uogomis, širdelėmis, gėlėmis ir net Lietuvos vėliavos spalvomis! Magišku, šildančios srovės būdu, kryželiai sumažėjo iki pakabuko dydžio, kuris nusėdo ant kiekvieno vaiko kaklo.
Kiekvienam reginiui, išvykai ar kelionei reikia kulminacijos. Ir šįkart jos būta! Ar pamenate, kada skambinote varpais? Ne? O mes – taip! Skambinome poromis, kurdami muzikinius duetus.
Atsisveikinę, judėjome link mūsų autobuso. Raudo nosys, šalo rankos, lapkritis tikrai artėja. Saugi kelionė namo neprailgo. Juk tikros kelionės dar žavi ir bendryste – mokomės prisisegti saugos diržus, pasirūpinti šalia sėdinčiu, kartu užkąsti, pasidalinti, aptarti dienos įspūdžius.
Pasirašo laimingi ir pasisėmę žinių, 1 ir 2 kl. mokiniai su auklėtojomis Diana Tomaševič ir Elvyra Lavrukaitiene.
