Pagaliau išaušo dar vieno susitikimo su fotomenininke Vėtre diena. Nors namų darbams atlikti turėjome gerą mėnesį, tačiau laikas tiesiog tirpte ištirpo „begaudant” tą tinkamą fotografavimui laiką. Tenka pripažinti, kad ir aš pati „traukiau gumą”, nes atostogos ir nenoras keltis tik tik saulei tekant įveikė mane. Aišku, galima buvo gerų „kadrų pagaudyti” saulei besileidžiant, tačiau tai pasimiršdavo, tai oras buvo netinkamas. Juo labiau turbūt dažnas galvojome: „Kaip čia dabar atsiskaičiuoti 1,2 dangaus ir 2,3 žemės”. Nelengva užduotis, bet pabandyti reikia ir verta. Ir pabandėme.
Šiandien vyko netradicinis susitikimas, todėl dabar būtina papasakoti apie viską detaliau. „Šiandien visi dirbsite. Nesėdėsite” – tai buvo pirmieji edukatorės Vėtrės, tik peržengusios bibliotekos slenkstį, žodžiai, kurie pasitvirtino 100 proc. ir dar daugiau. Fotomenininkė atsivežė daug įvairių pagalbinių šaltinių, kad praktinė veikla būtų mums įdomi. Stiklinis akvariumas, obuolys, pipiras, įvairiaspalviai neoniniai dažai, muilo burbulai, ledukai, neįprastos formos ir dydžio lempa – visa tai leido paįvairinti mūsų susitikimą. Fotomenininkė į baseiną pripylė vandens ir prasidėjo tikras vandens lašų ir čiurkšlių šou. Tai buvo tikrai tai, kas mus labiausiai užkabino. Tesigaili tie projekto dalyviai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiandien neatvyko į biblioteką. Net kelis kartus keitėme veiklos pobūdį ir atlikimo detales, įrankius, reikalingus šios dienos fotografavimo procesui. Į akvariumą, stiklinę su vandeniu vieni dalyviai mėtė įvairius daiktus, kurie sukeldavo mažesnes arba didesnes čiurkšles. Kiti dalyviai fotomenininkės fotoaparatu fotografavo nekasdieninius vaizdus. Kuo toliau, tuo buvo įdomiau. Veiklos pikas buvo pasiektas tada, kai į pagalbą pasitelkėme neoninius kelių spalvų dažus ir muilo burbulus. Kiekvienas stengėsi išpūsti kuo didesnį burbulą. Buvo tikrai linksma.
Iki šio susitikimo bendraudami tarpusavyje supratome, kad pasikeitė mūsų fotografavimo įpročiai. Dabar žiūrime, stengiamės pamatyti, nuotraukose atrasti daugiau. Elgiamės taip, kaip mums patarė fotomenininkė: fotografuojame daug kartų, bet taip, kad nors iš 10-20 nuotraukų viena būtų gera. Aišku, ne vieną vaizdą keliasdešimt kartų paveiksluojame, bet bandome fotografuoti iš įvairių kampų, įvairiais rakursais, kad būtų ir gražu, ir aišku, ką norime pasakyti. Beje, visi labai laukiame to momento, kurių gi projekto dalyvių nuotraukos bus atrinktos į parodą. Kilnojamoji paroda keliaus iš vienos bibliotekos į kitą. Taigi Paluknio, Senųjų Trakų ir Lentvario gyventojai galės pasigrožėti projekto „Blykstė” dalyvių nuotraukomis. Laikui bėgant nuotraukos pateks į mūsų mokyklą ir papuoš jos edukacines erdves.
Kiekvienas susitikimas su fotomenininke yra naudingas, nes padeda išmokti naujų dalykų, taip pat mokytojai ir mokiniai gali paįvairinti savo laisvalaikį. Juk žmogus negali stovėti vietoje, jis turi būti aktyvus, dalyvauti, pažinti, pamatyti. Kalbant apie karjerą, taip, tobulėti priverčia susiklosčiusi situacija – tu turi stengtis, kad būtum pranašesnis už kitus, su kitais galėtum pasidalinti patirtimi ar žiniomis, bet ir kalbant apie laisvalaikį, nauji atradimai gali padėti gyvenimą padaryti turiningesnį.
Mūsų visų laukia dar vienas susitikimas. Tikėkimės, kad situacija nepasikeis mūsų nenaudai, kad galėsime gyvai susitikti su fotomenininke ir sudėlioti paskutinius mūsų nueito kelio akcentus bei sukurti Senųjų Trakų senolių portretų seriją. O paskui bus palikta mums patiems spręsti – draugauti su fotografija ar ne. Aišku, ta draugystė neišvengiama kiekviename žingsnyje, bet ar vadovausimės gautais naudingais patarimais, tai priklausys nuo kiekvieno projekto dalyvio asmeninio sprendimo. Belieka tik padėkoti fotomenininkei Vėtrei Antanavičiūtei už įdomią šios dienos veiklą ir tarti: „Iki kito, paskutinio, susitikimo”….
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
projekto „Blykstė” dalyvė