Šį kartą pasidalinsiu savo įžvalgomis apie šauniuosius mūsų mokyklos mokinius, aštuntokę Aną ir devintoką Dominiką, besimokančius dar ir Trakų meno mokykloje. Jeigu prisijungsime prie meno mokyklos tinklalapio, tai mano aprašomų herojų pavardės naujienų puslapiuose sušmėžuos tikrai ne kartą ir ne du. Jų laimėjimai svarūs ir reikšmingi.
Muzika abiejų paauglių gyvenime atsirado labai natūraliai jau ankstyvoje vaikystėje. Dominikas – paslaptingas vaikinukas, turintis didelį muzikinį potencialą. Ne per dažniausiai jis mus palepina akordeono garsais, tačiau kiekvienas jo atliekamas muzikinis numeris be galo laukiamas ir palydimas garsiomis ovacijomis. Mano akimis žiūrint, muzikos instrumentas visu 100 procentų paklūsta Dominiko rankoms. Gražu stebėti, kaip greitai laksto jaunojo muzikanto pirštai akordeono klavišais, skeisdami tai linksmą, tai liūdesio kupiną melodiją. Dominikui meilę muzikai nuo mažumės skiepijo mama Lilija, mūsų mokyklos muzikos mokytoja ir Senųjų Trakų ansamblio „Stare Troki” meno vadovė, ir, aišku, vyresnioji sesuo Agata, buvusi mūsų mokyklos mokinė.
Anos namuose stovėjo pianinas, kuriuo kasdien mokėsi groti jos vyresnioji sesuo Emilija. Prisigretinusi prie instrumento, savo mažais pirščiukais būsimoji smuikininkė liesdavo pianino klavišus klausydamasi jų skirtingo skambesio. Jau tuomet Ana turėjo labai didelį norą išmokti groti. Pirmoji tikroji jos pažintis su muzika įvyko aštuonerių metų, kai mergaitė peržengė Trakų meno mokyklos slenkstį. Tuomet Ana dar galutiniai nebuvo apsisprendusi, kokiu muzikos instrumentu nori groti, tačiau kai per televiziją išgirdo griežiančią pasaulinio garso smuiko virtuozę Vanesą Mei, visos jos abejonės išsisklaidė. Nuo tos akimirkos smuikas jai – gražiausias pasaulio instrumentas. Jis užbūrė ją tiek savo elegantiška išvaizda, tiek skleidžiamu garsu. „Tai buvo pats tinkamiausias sprendimas, dėl kurio nė trupučio nesigailiu, nes smuikas – tiesiog tobulas muzikos instrumentas”, – teigia aštuntokė Ana.
Abiejų mokinių teigimu, jie nuolat būna darbiniame režime. Pasibaigia vienas konkursas, ateina metas ruoštis kitam. O kur dar nuolatinė egzaminų būsena. Žodžiu, nėra kada nuobodžiauti. Ana teigia, kad kartais ir su miegu būna striuka, nes jam belieka tik kokios 4 valandos, bet ji nesiskundžia. Maksimalistė, pirmūnė, uoli muzikantė – tokią Aną aš pažįstu. Tiesa, mergaitės subtilus humoro jausmas kiekvieną nuginkluoja, net patį griežčiausią mokytoją – direktorių. Dominikas be muzikos yra dar ir didelis socialinių mokslų gerbėjas. Tai irgi mamos nuopelnas. Kiekvienas pasiekimas muzikos srityje mokiniams tarsi užaugina sparnus, nes motyvuoja dar tvirčiau judėti į priekį ir siekti tik pačių geriausių rezultatų. Savo laimėjimų dėka jie tampa drąsesni ir stipresni, labiau pasitikintys savo jėgomis. Taigi man kyla visai natūralus klausimas: „Galbūt mūsų mokyklos koridoriais vaikšto būsimieji pasaulinio garso akordeono ir smuiko vituozai?”
Taip lengvai, su šypsenomis veiduose, lydimi muzikos garsų, Ana ir Dominikas keliauja per gyvenimą. Beje, Ana turi gražią svajonę – žinomo meistro rankomis pagaminto smuiko, kuris padėtų išplaukti į dar platesnius muzikinius vandenis, įsigijimas. Dominikas yra kiek santūresnis – savo svajonių neišduoda, nes turbūt mano, kad svajoti reikia tyliai, nesigarsinant. O ar taps muzika tikruoju mūsų mokinių pašaukimu, teks dar kelerius metus palūkėti, kol visos paslaptys neišlįs į dienos šviesą.
DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja