ANTROJI PROJEKTO „ATVERK VARTUS“ EDUKACINĖS KELIONĖS DIENA

Birželio 12 diena – antroji projekto „Atverk vartus“ diena, kai Trakų r. Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos mokiniai pasitiko rytą Vilkaviškio r. Virbalio pagrindinėje mokykloje.

Po sočių pusryčių keliavome į Virbalio Senųjų amatų centrą, kur darbuotojai pasitiko pasipuošę tautiniais drabužiais bei su duona ir druska. Tai pagarbos ženklas. Senųjų amatų centre išklausėme edukacinę programą apie duonos kelią nuo žemės dirbimo iki duonos atsiradimo ant mūsų stalo. Spėjome kuriam javų pėdui priklauso grūdai supilti maišuose, susipažinome su senoviniais įrankiais ir rakandais. Išgirdome patarlių, mįslių, prietarų susijusių su duona. Turėjome galimybę patys susiformuoti po ruginės duonos kepalėlį. Kol kepė duona, susipažinome su audimu, žvakių liejimu, virvių vijimu, dirbinių iš molio gamyba. Mokiniai prisėdo prie audimo staklių ir tautinės virvutės vijimo, pylė karštą vašką ant liejamų žvakių, minkė molį ir suko girnas. Po darbų šeimininkai pakvietė prie stalo, ant kurio puikavosi tikri suvalkietiški skilandžiai, lašiniai, dešros, naminis sūris, sviestas, medus, duona, pyragas bei žolelių arbata. O namo neišėjome tuščiomis – kiekvienas gavome po savo suformuotą duoną, žvakelę, ant rankų užsirišome po pačių nuvytą tautinę virvelę.

Vėliau mokinių laukė įdomus Virbalio miesto bibliotekininkės pasakojimas apie seniausią miestą Vilkaviškio rajone – Virbalį, jo įkūrimą, miesto istoriją, lankytinus objektus.

Gerokai po pietų užsukome į Vištyčio miestelyje įsikūrusį Vištyčio regioninio parko Lankytojų centrą, ten centro darbuotoja virtualiai supažindino su kalvotąją Suvalkija bei jos paslaptimis ir įdomybėmis: iš kur atsirado Vištyčio pavadinimas, Vištyčio ežeras, Vištyčio akmuo ir Šventasis Šaltinėlis. O supratę, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti – keliavome prie šių objektų.

Vištyčio ežero pakrantėje, Šilelio miške, trykšta gėlas vanduo iš Šventojo Šaltinėlio, o šalia – kryžių kalnelis. Žmonių pasakojimai byloja, kad kitados šio šaltinio vandens iš tikrųjų būta nepaprasto. Pakakdavę juo pavilgyti akis ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo sunkiai gyjančios žaizdos. Ir mūsų dienomis pasitaiko pasakojimų apie stebuklingus pagijimus, daugelis tiki jo stebuklinga galia. Patikėjome ir mes... O pasileidę Šilelio pažintiniu taku – grožėjomės nepakartojamu kraštovaizdžiu ir vaizdinga Vištyčio ežero pakrante.

Paskutinis aplankytas objektas – Didysis Vištyčio akmuo. Tai šeštas pagal dydį riedulys Lietuvoje. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. Iki šiol Vištyčio didysis akmuo išliko paslaptingas, stebinantis keista savo išvaizda. Kai žiūri nuo kelio, jis panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir baisia galva, taip pat didelėmis akimis ir nosimi. Niekas nežino, kokia jo dalis slypi žemėje. Apie akmenį pasakojama daug legendų. 

Nepastebimai greitai pralėkė dvi dienos toli nuo namų. Tačiau daug pamatyta, daug išgirsta, dvasiškai praturtėta.

   

RENATA MATICKIENĖ