Suvalkijos pažinimo keliais

Priešistorija

O buvo taip. Ši istorija prasidėjo dar 2007 metais tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Dvi merginos viena iš Suvalkijos lygumų, kita - iš smėlėtosios Dzūkijos atvyko studijuoti lietuvių kalbos. Bendri pomėgiai suartino būsimos istorijos dalyves Ireną ir Ingą. Ketveri studijų metai pralėkė it viena diena. Atėjo metas skirtis. Prieš išsiskirdamos viena kitai pažadėjo nenutraukti draugiškų ryšių. Irena įsidarbino Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje, Inga - Vilkaviškio r. Virbalio pagrindinėje mokykloje. Netrukus Ingos, galvoje pradėjo bręsti mintis apie tarpkultūrinį projektą. 2014 m. šį sumanymą mergina ir įgyvendino, o jau visai netrukus buvo sulaukta gerų žinių - projektui skirtas dalinis finansavimas. Netrukus virbališkiai pradėjo ruoštis pirmajam vizitui į Senuosius Trakus. Tai ir buvo kertinis akmuo, padėjęs pradžią dviejų mokyklų bendradarbiavimo istorijoje, besitęsiančioje jau penkerius metus. Greitai dviejų mokyklų draugystė įgijo pagreitį. Šiandien skaičiuojame 5 gražaus bendradarbiavimo metus. Nenusivylėme vieni kitais. 2017 m. rugsėjo mėnesį Irena pradėjo dirbti Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje, todėl įvyko istorijos dalyvių kaita.

Naujos istorijos pradžia

2017 m. rugsėjo mėnesį prasidėjo nauja bendradarbiavimo su Virbalio pagrindine mokykla istorijos pradžia. 2018 m. balandžio 30 d. įvyko dviejų mokyklų susitikimas Senuosiuose Trakuose. Virbališkiai atvyko į konferenciją „Jie kūrė Lietuvą”. Konferencija buvo pažymėta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio ženklu. Nors beišvažiuojantiems svečiams modami rankomis žadėjome, kad jau birželio mėnesį juos aplankysime, tačiau pažado netesėjome. Aišku, planavome, labai norėjome vykti, bet viskam nepakako laiko, nes labai intensyvus buvo gegužės mėnuo ir dalis birželio. Savaitę tobulinomės žurnalistikos kursuose Krokuvoje. 2 savaites mokykloje vyko stovykla, kurios veiklose teko dalyvauti. Ir galiausiai ruošėmės religinio-sportinio pobūdžio stovyklai. Taigi mintis apie vizitą į Virbalį teko atidėti bent iki rudens.

Projekto „Atverk vartus” gimimas ir džiugi žinia

Atėjęs ruduo pažėrė visą puokštę naujų darbų. Vėl įsisukome kaip voverės nesibaigiančių darbų verpete. Aišku, nuolat galvojome apie virbališkius. Bemąstant tarsi lietus iš giedro dangaus mums visai netikėtai „nukrito” Tautinių mažumų departamento projektas. Tai buvo tai, ko mums labiausiai reikėjo tame gyvenimo etape. Greitai subūrėme darbo grupę ir užvirė darbas. Netrukus gimė projektas „Atverk vartus”. Po kelių mėnesių vieną niūrią besibaigiančios žiemos dieną sužinojome, kad neveltui vargome - mūsų projektui skirtas finansavimas. Mes gavome nei daug, nei mažai - 2500 eurų. Nepaprastai džiaugėmės tokia projekto sėkme, tad visai netrukus pradėjome dėlioti būsimos kelionės į Virbalį maršrutą, skaičiuoti išlaidas, tikslinome būsimos kelionės dalyvių sąrašą, pradėjome rinkti medžiagą apie Suvalkijos didžiavyrius J. Basanavičių, V. Kudirką ir kt. Tiesa, džiugią naujieną pranešėme virbališkiams. Nuo to momento prasidėjo ilgas susirašinėjimas. Laiškai nenutrūkstamu srautu plaukė iš Senųjų Trakų į Virbalį ir atgal. Jau balandžio mėnesį turėjome išsigryninę kelionės maršrutą, išsiaiškinę muziejų, kuriuose lankysimės dislokacijos vietas, bilietų ir gidų paslaugų kainas. Kasdien gulėmės ir ryte kėlėmės skaičiuodami ir dėliodami būsimos kelionės planus. Gegužės viduryje jau viską turėjome. Planuojant buvo šiek tiek nerimo: „Ar mūsų norai neprasilenks su galimybėmis?” Didžiąją projektui skirtų pinigų dalį „prarijo” autobuso nuoma, edukacinės programos. Beje, planuodami ir skaičiuodami nuolat „mintyse kūrėme” būsimos knygelės kontūrus.

Ilgai lauktoji diena

Birželio 11–12 d. keturiolika mūsų mokyklos mokinių ir 3 mokytojos: Renata Šuscickaja, matematikos ir informatikos mokytoja, Daiva Daukševičienė, Renata Matickienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, išsiruošė į edukacinę kelionę Suvalkijos pažinimo keliais. Ketinta aplankyti Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus tėviškes, Tautinio Atgimimo ąžuolyną, Virbalio tradicinių amatų centrą, Vištyčio regioninį parką bei įspūdingą to paties pavadinimo ežerą. Prieš kelionę rinkome medžiagą apie įžymūs Suvalkijos etnografinio regiono poetus ir rašytojus, rengėme pateiktis, kurias pristatėme bendraklasiams. Birželio 11-ąją į  mokyklą susirinkome anksčiau nei įprasta. Prieš akis laukė 151 kilometro  kelias. Nors kelias neartimas, tačiau kilometrai ištirpo nepastebimai. Taigi po kelių valandų kelionės subtropiniu karščiu alsuojantis vasaros rytas pasitiko mus neįprastomis Trakų rajonui lygumomis, saulėje sirpstančiais ir vėjyje linguojančiais javų laukais, akimis neaprėpiamus dirbamų laukų plotais bei kyšančiais medžių siluetais bei išsibarsčiusiomis ūkininkų sodybomis - žvelgiant į šį peizažą, rodos, net ausyse ėmė skambėti ne kartą girdėtos dainos melodija: Tu padainuok, šaunus bernioke,/ Iš Suvalkijos lygumų/ Ir tau pritars javai nunokę/ Ir senas gluosnis prie namų... Pagaliau peržengėme Virbalio pagrindinės mokyklos slenkstį ir patekome į mūsų nekantriai laukiančių šeimininkų globą. Žodis po žodžio laukdami pietų įsikalbame apie besibaigiančius dar vienerius mokslo metus.

Duoklė Vincui Kudirkai

„Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme”, - šie himno žodžiai pirmiausia nuskamba peržengus Kudirkos Naumiestyje esančio Vinco Kudirkos muziejaus slenkstį. Taip ir norisi  sugiedoti himną Ir sugiedame. Tik ne susitikimo su muziejininke pradžioje, bet pabaigoje. Gydytojas. Poetas. Laikraščio „Varpas”  redaktorius. Tautiškos giesmės autorius. Kiek daug visko telpa viename žmoguje! Žmogus, pelnytai įrašytas į Lietuvos istoriją. Varpininkas, gyvenęs ne tik savo asmeniniais rūpesčiais. Tauta, jos likimas labiausiai rūpėjo V. Kudirkai. Likimo ironija, jog pats būdamas gydytojas mirė nuo XIX a. rykštės - džiovos. Toks nedėkingas laikmetis tuomet pakirto ne vieno visuomenės veikėjo, poeto, rašytojo gyvybines šaknis. Iš muziejininkės lūpų išgirstame nepaprastai jautrią V. Kudirkos ir jo mylimosios lenkaitės Amelijos istoriją, taip pat jo draugystę su Valerija. Suklūstame. Juk šios peripetijos literatūros vadovėliuose nedetalizuojamos. Bestudijuodamas Varšuvoje V. Kudirka krito į akį merginai vardu Amelija. Ji karštai pamilo jauną žavų vaikiną iš Lietuvos. Nebuvo merginai abejingas ir V. Kudirka, tačiau tuo metu jis jau turėjo kitą mylimąją – Lietuvą, su kuria konkuruoti buvo ne taip jau ir paprasta. Amelija V. Kudirką mylėjo visą gyvenimą. Mylimojo jai dedikuotą nuotrauką, eilėraščius ir muzikinę kompoziciją lyg brangiausias relikvijas saugojo visą gyvenimą. Abu visą gyvenimą, kuris V. Kudirkai atseikėjo tik 41 metus, buvo nelaimingi. Tai kas, kad Amelija sukūrė šeimą, joje susilaukė vaikų, bet širdies skausmas taip ir neatlėgo. Bet... paskutiniuosius gyvenimo metus Amelija gyveno Lietuvoje, Antavilių pensionate, esančiame Nemenčinėje. Čia ir mirė, gražų amželį nugyvenusi. Kitos mylimosios Valerijos ir V. Kudirkos draugystė tęsėsi septynerius metus. Valerijai gyvenimas su V. Kudirka buvo pasiaukojanti meilė, o jos mylimajam – darbas atgimstančiai tėvynei. Nesulaukdama V. Kudirkos pasiūlymo sukurti šeimą, Valerija pati pasipiršo, bet mylimasis atsakė: „Aš jau turiu sužadėtinę. Tai Lietuvos literatūra...” Ekskursijos pabaigoje atlikome interaktyvią užduotį - lenktyniaudami mišriose komandose dėliojome V. Kudirkos himno žodžius. O tada jau visi giedojome. Aplankėme ir V. Kudirkos amžinojo poilsio vietą. Duoklę V. Kudirkai atidavėme su kaupu. Taigi V. Kudirkos gyvenimas liepsnote liepsnojo ir tose liepsnose pats anksti sudegė... 
Susitikimas su Jonu Basanavičiumi.

Jonas Basanavičius. Tautos patriarchas. Didis žmogus savo dvasia ir darbais. Žmogus, kuriam rūpėjo Lietuva, jos žmonės, jų ateitis. Vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų. J. Basanavičius iš lietuvių literatūros vadovėlių žvelgia į mus gana rūsčiu žvilgsniu. Po labai vaizdingo gidės pasakojimo tautos patriarchas tampa mums artimesnis. Pagal išlikusias nuotraukas ir planus atstatyta senovinė J. Basanavičiaus tėvų sodyba tikrai traukia akį. Gražu, prasminga, patriotiška. Kai apsižvalgėme po gyvenamąjį namą bei savo akimis pamatėme čia saugomus asmeninius lietuvybės puoselėtojo daiktus, muziejaus gidė pakvietė pasivaikščioti ir pasidairyti po kitus sodybos pastatus bei susipažinti su Suvalkijos regionui būdingais muziejaus eksponatais: žemės ūkio padargais, namų apyvokos daiktais ir pan. Keli įdomesni, iki šiol nematyti eksponatai: prietaisas, skirtas drobėms lyginti, pakabinamas medinis dėklas, skirtas dalgio pustyklei – gerokai nustebino mus. Mūsų dėmesį patraukė ir sodybos kiemo centre plačiai išsikerojęs didžiulis senas kaštonas, kuris, pasak gidės žodžių, mena patį J. Basanavičių: šis medis, nors ir nukentėjo senąją sodybą nusiaubusio gaisro metu, visgi išsaugojo gyvastingumą, atsigavo ir dabar net nežada pasiduoti metų naštai. Neįprastai įdomi J. Basanavičiaus ir jo žmonos Čekijos vokietaitės Gabrielos Eleonoros Mohl pažinties istorija, primenanti M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės meilės istoriją. Ar studijuodamas mediciną Basanavičius galėjo pagalvoti, kokią dovaną likimas jam ruošia? Turbūt, kad ne. Neprabėgus nė dviem pažinties mėnesiams, J. Basanavičius pasipiršo Eleonorai. Anot gidės, jaunikis buvo gana perspektyvus, nes buvo išsilavinęs ir vertėsi gydytojo praktika. Greitai įvyko tuoktuvės, tačiau bendras gyvenimas tetruko tik 5 metus. Eleonorą pasiglemžė džiova. Po žmonos mirties J. Basanavičius sunkiai atsitiesė. Visą likusį gyvenimą nugyveno vienas - nesukūrė antros šeimos. Taigi ir vienų, ir kitų įžymių žmonių gyvenimas buvo paženklintas ankstyva sutuoktinių mirtimi....

Tautinio Atgimimo ąžuolynas

Tautinio Atgimimo ąžuolyne įkvėpėme laisvės oro gurkšnį. 2019 m. balandžio mėnesį Lietuvos tautinio Atgimimo ąžuolynas šventė savo 30-ąjį gimtadienį. Iš gidės pasakojimo sužinojome, kad 1988 m. balandžio 1 d. šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tris savaitgalius žmonės važiavo iš visos Lietuvos ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Gudijos bei Kaliningrado srities. Vežė ir sodino ąžuoliukus, liepaites, eglaites ir kitus Lietuvoje nuo seno augusius medžius. Kiekvieną savaitgalį važiuodavo vis daugiau žmonių, kol buvo užsodintas 30 ha plotas. Garbingiausioje vietoje ant aukurų kalno pasodinti ąžuoliukai didiesiems mūsų tautos vyrams: J. Basanavičiui, S. Daukantui, A. Smetonai, D. Poškai, Vydūnui ir kitiems. Po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių pasodinta 13 vardinių ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiesiems atminti, 9 ąžuoliukai skirti Lietuvos pareigūnams, nužudytiems Medininkų pasienio poste. Dabar Tautinio atgimimo ąžuolynas užima 40 ha ir jame auga apie 8 400 ąžuolų. Pasodinus ąžuolyną imta galvoti apie visos J. Basanavičiaus sodybos atstatymą. Šiuo metu atstatyta stuba, klėtis, tvartai, kluonas. Atstačius gyvenamąjį namą, jame įrengta muziejaus ekspozicija. Eksponatai atspindi J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą. Klėtyje eksponuojami buities daiktai ir rakandai, surinkti Ožkabaliuose ir Bartninkų seniūnijos kaimuose. Tautinio Atgimimo ąžuolynas dar ir toliau plėsis papildydamas Lietuvos istoriją naujais įžymių žmonių vardais.

Naktis mokykloje

 „Ką galima veikti naktį mokykloje? Nejaugi dienos neužtenka pamokoms, užklasinei veikslai?" – klaustų skeptikai. ,,Juk tai be galo įdomu, gal kiek neįprasta, bet smagu," – atsakytų šio renginio dalyviai. Kas miegmaišiu, kas pagalve ar čiužiniu nešinas birželio 11-osios vakare atvyko į Virbalio pagrindinėje mokykloje vyksiantį renginį „Naktis mokykloje“. Visi rinkosi turėdami vieną tikslą – nuotaikingai, linksmai, nuoširdžiai bendraujant praleisti naktį mokykloje. Susirinkę, susitvarkę rinkomės į mokyklos aktų salę, kur mus pasitiko linksma muzika. Pasisveikinome, prisistatėme, susipažinome. Mokinių savivaldos „Atžalynas“ prezidentė Kamilė Ožalaitė pristatė „Nakties mokykloje” taisykles bei programą. Jai talkininkavo gražus būrelis mokinių tarybos narių. Mokinių veiklas kuravo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Svetlana Vitovskaja bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Inga Merkevičiūtė. Visi dalyviai buvo suskirstyti į kelias mišrias komandas, sudarytas burtų keliu. Kiekvienas komandos dalyvis viso renginio metu ant rankos ryšėjo tam tikros spalvos raištį.

Ir prasidėjo paslaptinga naktis mokykloje. Pirmiausia aktų salėje mūsų laukė įvairūs linksmi žaidimai, kurie „patikrino“ grupių vieningumą ir stiprumą. Po judėjimo „išbandymų“ pasklidome po mokyklą, nes kiekvienai grupei buvo pateikta tam tikra situacija, kurią trumpai pasiruošę turėjome suvaidinti. Kiek buvo juoko! Po įtemptos protinės veiklos susitarėme pašokti diskotekoje. Vieni nenuilstamai šoko, kiti kalbėjosi, aptarė nepaprastus nakties įspūdžius, pasakojo įvairius juokingus nuotykius. Naktis neprailgo, nes veiklos buvo tiek, kad nebuvo kada nuobodžiauti. Ryte miego truputį norėjosi, bet visi dalijosi įspūdžiais ir džiaugėsi drauge praleista naktimi mokykloje....

Antroji projekto „Atverk duris” edukacinės kelionės diena žada ne ką blogesnę įvykių ir įspūdžių gausą. Belieka laukti tęsinio.

DAIVA DAUKŠEVIČIENĖ,

lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja